Kristiana jautė, kad Polis bent kiek jai meilaujasi, kad jinai jam graži, ir netgi daugiau nei graži, ir, pati norėdama jam patikti, prasimanydavo šimtus naivių gudrybių jam privilioti ir pavergti.
Lig tik pamatydavo, kad jis sudirgęs, ji ūmai nuo jo pasitraukdavo; lig tik pajusdavo, kad štai tuoj išgirs iš jo lūpų kokią švelnią užuominą, sviesdavo į jį vieną tų žaibiškų, veriančių žvilgsnių, kurie it ugnis uždega vyro širdį, ir jis nutildavo, neužbaigęs frazės.
Keliais subtiliai parinktais žodžiais, lengvu galvos linktelėjimu, atsainiu rankos mostu, čia melancholiška, čia vėl giedra veido išraiška ji puikiai gebėjo jam parodyti, kad jo pastangos neina perniek.
Ko ji norėjo? Nieko. Ko laukė iš to žaismo? Nieko. Jinai mėgavosi juo vien todėl, kad buvo moteris, todėl, kad nematė, koks jis pavojingas, todėl, kad nieko nenujautė, o tik norėjo pažiūrėti, kaipgi Polis elgsis toliau.
Ir šit ūmai joje įsiplieskė įgimto koketiškumo ugnelė, rusenanti visos gražiosios lyties kraujyje. Naivi mergytė, dar vakar nekaltai miegojusi, staiga pakirdo ir tapo mitriu, įžvalgiu partneriu lošime su jaunu vyriškiu, be paliovos jai kalbančiu apie meilę. Jinai matė, kad, būdamas šalia jos, jis vis labiau varžosi, kad jo žvilgsnis dega vis stipresne aistra, ir jautė kiekvieną jo balso niuansą ta ypatinga nuojauta, kuri visados atbunda moteriai, kai ji pamato, jog vyriškis siekia jos meilės.
Iki tol jau ne kartą vyrai bandė asistuoti Kristianai diduomenės salonuose, bet nesulaukdavo iš jos nieko daugiau kaip vien išdykusios mergiščios patyčių. Iš banalių jų komplimentų ji tiktai juokėsi; liūdnos atstumtų garbintojų minos atrodė jai baisiai komiškos, ir į visus jų meilės išpažinimus ji atsakydavo linksmomis išdaigomis.
Bet šį sykį pajuto, kad prieš ją patrauklus, pavojingas priešininkas, ir virto apsukria, apdairia, drąsia ir šaltakraujiška moterim, virto kokete, kuri, kol kas pati nepasiduodama meilės kerams, tyko vyriškio, užklumpa jį ir apraizgo nematomais tinklais.
Pirmomis pažinties dienomis jam susidarė įspūdis, kad ji kvailutė. Lig tol jis bendravo tik su išpaikusiomis moterimis, tiek pat gerai išmanančiomis meilės dalykus, kiek senas kareivis manevrų veiksmus, su moterimis, išbandžiusiomis visas koketavimo ir meilavimo gudrybes, tad nuoširdus Kristianos paprastumas jam pasirodė nuobodus, ir jis žiūrėjo į savo pašnekovę su lengva panieka.
Bet pamažu šitas tyrumas jį patraukė, o paskui ir sužavėjo, ir jis, atsiduodamas įgimtam polinkiui be atodairos pulti prie to, kas vilioja, ėmė rodyti Kristianai vis daugiau švelnumo ir dėmesio.
Bet pamažu šitas tyrumas jį patraukė, o paskui ir sužavėjo, ir jis, atsiduodamas įgimtam polinkiui be atodairos pulti prie to, kas vilioja, ėmė rodyti Kristianai vis daugiau švelnumo ir dėmesio.
Jis gerai žinojo taisyklę: jei nori sudrumsti skaisčią sielą, be perstojo kalbėk jai apie meilę, tačiau dėkis galvojąs apie kitas. Ir šit, neva tenkindamas jos godų smalsumą, kurį pats ir sužadino, neva trokšdamas išlieti širdį, jis ėmė jai skaityti miško paunksmėje tikrą meilės aistros kursą.
Lygiai kaip ir Kristiana, jis mėgavosi tuo žaidimu, nežymiais dėmesio ženklais, kurių lengvai prasimano vyrai, nuolat jai duodavo suprasti, kad ji vis labiau jam patinkanti, ir vaidino įsimylėjusį, pats nenumanydamas, kad veikiai iš tiesų įsimylės.
Ir vienam, ir kitam šis žaidimas ilgų vaikštynių metu atrodė toks pat natūralus, kaip, sakysim, noras išsimaudyti, karštą vasaros dieną atsidūrus ant upės kranto.
Bet kai Kristianai atbudo tikrasis koketiškumas, kai ji pajuto savyje prigimtą moterišką galią kerėti vyrus ir įsimanė parklupdyti šį aistrų vergą sau po kojomis, tarsi būtų panūdusi sulošti kroketo partiją, neapdairus gundytojas pats įkliuvo į tyraširdės viliokės spąstus ir ją pamilo.
Tada jis pasijuto kaip nesavas, pasidarė neramus, nervingas, o ji žaidė su juo kaip katė su pele.
Bet kurios kitos moters jis nėmaž nebūtų varžęsis, būtų iškart prisipažinęs, pavergęs ją, uždegęs savo aistros ugnim; tačiau Kristianai to daryti nedrįso tiek ji atrodė nepanaši į kitas jo pažįstamas moteris.
Tos kitos buvo mačiusios šilto ir šalto, ir joms galėjai sakyti ką tinkamas, galėjai be baimės švaistytis įžūliais pasiūlymais, kuždėti, prisikišęs prie lūpų, goslius žodžius, nuo kurių kaista kraujas. Jis pažino save, žinojo, kad niekados jam neatsispirs jo pamiltoji moteris, jei tik jis įvirpins jos širdį, sielą ir jausmus, laisvai išpažindamas, koks audringas jį užvaldė geismas.
O šalia Kristianos Polis jautėsi bejėgis: jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tai jaunutė, neprityrusi mergaitė. Jis ir mylėjo ją visai kitoniškai gal kaip vaiką ar kaip sužadėtinę. Jis geidė jos, tačiau baiminosi ją paliesti, sutepti, subjauroti. Jis visai netroško aistringai suspausti ją glėbyje, kaip kitas moteris, jam tik norėjosi pulti ant kelių, priglusti lūpomis prie suknelės ir tyliai, nekaltai, be galo švelniai bučiuoti, bučiuoti garbanėles ant jos smilkinių, lūpų kampučius ir užmerktas akis, ir jausti mėlyną žvilgsnį, mielą guvų žvilgsnį po suvertais vokais. Jam norėjosi ginti ją nuo viso pasaulio, kad ji nesukliūtų su šiurkščiais žmonėmis, neregėtų nė vieno bjauraus žmogaus, iš tolo aplenktų kiekvieną nevalyvą žmogų. Jam norėjosi nušluoti visą purvą nuo gatvių, kur ji eina, numėtyti akmenis nuo kelių, išrinkti dagius ir šakeles iš miškų, kad viskas aplinkui būtų patogu ir gražu, nešioti ją ant rankų, kad jai nereikėtų pačiai nė žingsnio žengti. Jam buvo apmaudu, kad ji turi kalbėtis su kaimynais viešbutyje, valgyti prastus valgius prie bendro stalo, taikytis su visom nemaloniom ir neišvengiamom kasdieninio gyvenimo smulkmenom.