Jis tiek apie ją galvojo, kad tiesiog neišmanė, ką jai besakyti, ir, neįstengdamas nei atverti širdies, nei įkūnyti bent vieno iš savo troškimų, nepajėgdamas netgi išreikšti valdingo, deginančio poreikio pasiaukoti, panėšėjo į surakintą laukinį žvėrį. Ir pats nežinojo, kodėl jam norėjosi verkti.
Ji visa tai matė, tik ne visa suprato, ir su piktu koketės džiaugsmu širdyje iš jo šaipėsi.
Lig tik jie atsilikdavo nuo kompanijos ir jinai iš jo laikysenos pajusdavo, kad štai jis tuoj pasakys ką nors tokio, kas jai sudrums ramybę, ji staiga leisdavosi tekina vytis tėvo ir, pribėgusi prie jo, sušukdavo:
Gal sužaiskim keturis kampus?
Keturiais kampais paprastai ir baigdavosi jų iškylos. Jie susirasdavo laukymėlę miške arba platesnį kelio tarpą ir žaisdavo kaip mokinukai per ekskursiją.
Seserims Oriol ir Gontranui labai patiko ši pramoga: jaunam visada smagu pabėgioti. Tik Polis Bretinji, apniktas kitų minčių, iš pradžių, būdavo, niurzga, bet paskui ir jis palengva išsijudina. Prisidėjęs prie kompanijos, jis žaidžia su dar didesniu įkarščiu, negu kiti, o ypač stengiasi pagauti Kristianą, paliesti ją, staiga uždėti ranką jai ant peties ar talijos.
Markizas, nerūpestingas, lengvaširdis žmogus, greitai susitaikantis su viskuo, kas tik netrikdo jam ramybės, atsisėda kur nors po medžiu, žiūri į lakstantį savo pensioną, kaip jis pats sakydavo, ir galvoja, kaip čia ramu ir gera ir koks tobulas visas pasaulis.
Tačiau netrukus Polio elgesys ėmė bauginti Kristianą. Vieną dieną ji nejuokais išsigando.
Tą rytą jie drauge su Gontranu išėjo į vaizdingą tarpeklį, vadinamą Pasaulio kraštu, iš kurio išteka Anvalio upelis.
Kuo gilyn terpiasi ši siaurymė į kalną, tuo ji vingiuotesnė ir ankštesnė. Persiropštęs per stambius granito luitus, dideliais akmenimis perėjęs kiton upelio pusėn, paskiau aplenkęs daugiau nei penkiasdešimties metrų aukščio uolą, riogsančią skersai tarpukalnės, atsiduri sakytum plyšyje tarp dviejų milžiniškų plikų akmens sienų, kurių viršuje auga medžiai ir žolė. Upelis čia susitvenkęs į ežerėlį, apskritą it rėčka. Tai iš tikrųjų keista, gūdi, kone pasakiška vieta: gamtoje tokią vargu ar pamatysi, gal tik užtiksi kur aprašytą knygoje.
Ir va tą kartą Polis, žvelgdamas į aukštą uolos kyšulį, riogsantį skersai kelio visiems iškylautojams, pastebėjo akmenyje žymes, rodančias, jog kažkieno čia kopta. Jis tarė:
Nagi, ženkime tolyn!
Gan sunkiai užsikabarojęs ant stačios uolos, jis sušuko:
O, čia žavu! Giraitė vandeny! Lipkite šen.
Atsigulęs kniūpsčias, jis paėmė Kristianą už abiejų rankų ir ėmė traukti aukštyn, o Gontranas padėjo jai, keldamas ir statydamas jos kojas ant siauručių uolos atbrailų.
Žemėje, kažkada nugriuvusioje iš viršaus ant šios pakopos, augo vienišas guotas kuplių medelių, tarp kurių sruveno upeliukas.
Tolėliau šis granito koridorius rėmėsi į kitą uolos pakopą. Jie užlipo ir ant šitos, paskui ant trečios ir pagaliau atsidūrė neįkopiamo skardžio papėdėje. Čia buvo gilus tvenkinėlis, apraizgytas šakų ir lianų, į kurį krito gal dvidešimties metrų aukščio skaidrus krioklys.
Tarpukalnė šioj vietoj buvo jau tokia siaura, kad du žmonės, susiėmę už rankų, galėjo pasiekti abi jos sienas. Menkas dangaus ruoželis viršuje, vandens šniokštimas apačioje daugiau čia nieko nematei ir negirdėjai. Galima buvo pagalvoti, kad tai viena iš tų slaptų, neprieinamų vietelių, kur gyveno antikinės lotynų poetų nimfos. Kristianai rodėsi, kad jinai įsibrovusi į fėjos buveinę.
Polis Bretinji netarė nė žodžio. Gontranas sušuko:
Ai, gražu būtų pažiūrėti, jeigu tame vandenyje maudytųsi kokia nors rausvai balta blondinukė.
Jie pasuko atgal. Nuo pirmųjų dviejų pakopų nusileido gana lengvai, bet trečioji aukšta ir stati, be didesnių atbrailų nugąsdino Kristianą.
Bretinji nušliaužė uolos siena žemyn, paskui ištiesė į Kristianą rankas.
Šokite! tarė jis.
Kristiana nesiryžo. Ji nebijojo nukristi ją baugino jis, baugino ypač jo akys.
Polis žiūrėjo į ją su išbadėjusio žvėries godumu, su nežabota aistra; aukštyn iškeltos jo rankos taip valdingai traukė į save, kad ją ūmai pagavo siaubas; ji vos nesukliko kaip beprotė, vos nepuolė atgal; rodės, kabintųsi į pačią stačiausią uolą, spruktų kuo toliau nuo šitos neįveikiamos traukos.
Brolis už nugaros sušuko: Nagi, šok! ir lengvai ją pastūmėjo. Ji pasijuto krintanti, užsimerkė ir, atsidūrusi švelniame, tvirtame glėbyje, nuslydo stambiu vyriškio liemeniu žemyn, nieko nebematydama ir tiktai veidu jausdama karštą ir tankų jo alsavimą.
Dar akimirka ir Kristiana vėl stovėjo ant kojų, pamiršusi baimę, ir šypsodama žiūrėjo, kaip leidžiasi Gontranas.
Po šito nutikimo ji pasidarė atsargesnė ir keletą dienų vengė pasilikti viena su Bretinji, o šis dabar suko aplinkui ją lyg tos pasakėčios vilkas aplink ėriuką.
Bet štai vieną dieną visi išsirengė į didelę iškylą, į kurią pakvietė ir seseris Oriol. Buvo numatyta pasiimti maisto ir šešiaviečiu lando nuvažiuoti prie Tazena ežerėlio, vietos gyventojų vadinamo Tazena dauburiu, ten papietauti prie vandens ir nakčia grįžti, mėnuliui šviečiant.
Iškeliavo jau po vidudienio. Diena buvo kaitri, saulė be gailesčio svilino, ir kalnų granitas tvoskė karščiu it prikūrenta krosnis.