Kristianai Andermat prasidėjo laimingos dienos. Širdžiai buvo lengva, siela kūpėjo džiaugsmu. Jau iš pat ryto jos laukė malonumas, neapsakomas malonumas šilta vonia. Nuostabus pusvalandis, praleistas vandenyje, drungnu srovenimu glostančiame kūną, nuskaidrindavo jai visą dieną. Nuskaidrėdavo ir mintys, ir troškimai, ir Kristiana pasijusdavo iš tiesų laiminga. Saviškių meilė ir švelni globa, svaigus jaunatvės pulsavimas gyslose, nauja aplinka, žavus kraštas, tiesiog sukurtas ilsėtis ir svajoti, plačiausi reginiai, malonūs kvapai, visa ši neaprėpiama gamtos glamonė žadino jai iki tol nepatirtus jausmus. Kur tik ji eidavo, su kuo susidurdavo, nė valandėlę jos neapleisdavo pojūtis, tartum ji vis dar maudytųsi šiltoj rytmetinėj vonioj, didžiulėj laimės vonioj, tartum vis dar mėgautųsi ja visu kūnu ir siela.
Reikalai neleido Andermatui išbūti Anvalyje ilgiau kaip dvi savaites per mėnesį, ir jis išvažiavo į Paryžių, pavedęs žmonai atidžiai sekti, kad paralitikas nemestų procedūrų. Todėl kas rytą prieš pusryčius Kristiana, jos tėvas, brolis ir Polis eidavo pasižiūrėti, kas per sriuba išvirs iš to vargšo žmogelio, Gontrano žodžiais betariant. Ateidavo ir daugiau kurortininkų. Sustoję ratu aplinkui duobę, jie šnekindavo valkatą. Šis tvirtino, kad vaikščiojąs kol kas taip pat sunkiai kaip ir anksčiau, bet jaučiąs, tarsi kojomis jam lakstytų skruzdėlės; ir pasakojo, kaip tos skruzdėlės ropinėjančios juo aukštyn ir žemyn, čia užbėgančios ligi šlaunų, čia vėl nubėgančios iki pirštų galų. Net ir naktimis jį tarsi kirbiną ir kandžioją kažkokie vabaliukai, neduodami užmigti.
Atvykėliai ir kaimiečiai, pasidaliję į dvi stovyklas tikinčių ir netikinčių, su gyvu susidomėjimu sekė šito gydymo eigą.
Po pusryčių Kristiana dažniausiai užsukdavo pas seseris Oriol, ir jos drauge eidavo pasivaikščioti. Tai buvo vienintelės moterys kurorte, su kuriomis ji galėjo draugiškai pašnekučiuoti ir maloniai praleisti laiką, kuriomis galėjo bent kiek pasikliauti, iš kurių galėjo tikėtis bent kiek moteriško nuoširdumo ir prisirišimo. Jinai iš karto pamėgo vyresniąją seserį už jos rimtumą, blaivų protą ir švelnią širdį, bet dar labiau jaunesniąją už jos buklumą ir šelmišką linksmumą. Ir draugavo su abiem mergaitėmis ne tiek todėl, kad to norėjo vyras, kiek todėl, kad tas buvo malonu jai pačiai.
Visa kompanija dažnai rengdavo iškylas. Kartais keliaudavo pėsčiomis, o kartais važiuodavo lando senu šešiaviečiu kelioniniu lando, kurį pavyko gauti Riome iš ekipažų nuomotojo.
Ypač visiems patiko siaura glūdi įlomėlė netoli Šatei Giujono, kuria buvo galima pasiekti nuošalų namelį San Susi.
Eidavo tenai upeliuko pakrantėmis, siauru taku, pramintu tarpe pušų, eidavo po du, neskubėdami ir ramiai kalbėdamiesi. Takas dažnai suko iš vienos upeliuko pusės į kitą; tose vietose Polis ir Gontranas atsistodavo ant akmenų vidury srovės, paimdavo moteris už rankų ir vienu trūkiu perkeldavo į kitą krantą. Ties kiekviena tokia brasta iškylautojų poros keisdavosi.
Kristiana žygiuodavo čia su vienu, čia su kitu, bet visados rasdavo progą pabūti kurį laiką dvejurnoj su Poliu Bretinji: juodu pasistengdavo paėjėti į priekį arba atsilikti nuo kitų.
Polis dabar laikėsi kitaip, negu pirmomis dienomis. Jis mažiau juokavo, mažiau jo elgesyje bebuvo atžarumo ir draugiško paprastumo, bet užtat daugiau atsirado pagarbos ir paslaugumo.
Jų pašnekesiai tuo tarpu darėsi kaskart intymesni, kalba vis dažniau ėmė suktis apie širdies dalykus. Apie jausmus, apie meilę Polis kalbėjo kaip žmogus, gerai apie tat nusimanantis, gerai pažįstąs moters meilę ir patyręs iš jos ne tik daug laimės, bet ir daug kančių.
Kristiana, degdama smalsumu, sužavėta ir susijaudinusi, klausėsi jo ir pati gudriomis užuominomis traukė iš jo prisipažinimus. Šį tą apie jį sužinojusi, ji geidė patirti dar daugiau, prasiskverbti mintim į vyriškių gyvenimą, pažįstamą tiktai iš knygų, į vieno tų vyriškių gyvenimą, kupiną audrų ir meilės paslapčių.
Jos spiriamas, Polis kasdien prisimindavo ką nors nauja iš savo gyvenimo, savo nuotykius ir negandas; kalbėjo karštai ir net aistringai, nes prisiminimai dilgino širdį, kalbėjo vylingai, nes norėjo patikti.
Prieš Kristianos akis pamažu vėrėsi naujas pasaulis: iškalbingais žodžiais jis apsakė jai geismo ir laukimo virpesius, nenumaldomos vilties šėlimą, gėlės, kaspino kraštelio ir kitų šventai saugomų niekniekių kultą, staigių abejonių slogutį, baimingų spėliojimų nerimastį, pavydo kančias, žodžiais neišreiškiamą, svaigų pirmojo pabučiavimo džiaugsmą.
Ir pasakojo visa tat labai atsargiai ir taktiškai, poetiškai ir patraukliai. Kaip ir kiekvienas vyras, apsėstas geismo ir minčių apie moteris, jis nuolat kalbėjo apie savo buvusias mylimąsias, kalbėjo diskretiškai, nors ir neslėpdamas karštligiško virpulio. Jis nepamiršo nė vienos tų mielų smulkmenų, kurios taip jaudina širdį, nė vienos tų keblių situacijų, kurios spaudžia iš akių ašaras, nė vienos tų žavingų asistavimo išmonių, kurios išlavėjusio proto ir subtilios sielos žmonių meilei teikia neprilygstamo grožio ir rafinuotumo.
Šie atviri kasdieniniai pokalbiai, kasdien vis ilgesni ir ilgesni, krito jaunai moteriai į širdį tarytum grūdai į arimą ir vis labiau trikdė jai ramybę. O akį viliojantys toliai, aromatingas oras, žydrųjų Limanės horizontų platybės, į kurias žvelgiant nejučia plečiasi krūtinė, užgesę ugnikalniai buvę pasaulio žaizdrai, nūnai tešildantys vandenį ligoniams, gaivinančios ūksmės, šnekūs upeliukai, sruvenantys per akmenis, visa šitai irgi gėrėsi Kristianai į kūną ir sielą, panašiai kaip lietus kad geriasi į naujai išplėštą dirvą, tykus, šiltas, kiaurai merkiantis lietus, daiginantis gėles iš pasėtų sėklų.