Greta jų buvo kita grupė, kuri taip pat traukė visų žvilgsnius ir dėmesį, tai viešbučių virėjai ir jų parankiniai, iš viso aštuonetas baltai apsirengusių vyrų: mat restoranų šeimininkai, varžydamiesi tarpusavy ir kiekvienas stengdamiesi padaryti kuo geresnį įspūdį svečiams, apvalkstė drobiniais švarkais savo visą personalą, net ir indų plovėjus. Saulė tvieskė į jų plokščias kepuraites, ir tūlas žiūrovas galėjo pagalvoti: ar čia koks neregėtas baltų ulonų štabas, ar kulinarų delegacija?
Iš kur čia tiek žmonių? paklausė markizas daktarą Onora. Nieku būdu nemaniau, kad Anvalyje tiek gyventojų.
Sutraukė iš visur iš Šatei Giujono, iš Turnoelio, iš Roš Pradjero, iš Sent Ipolito. Juk apie šitą sprogdinimą jau seniai žmonės kalba plačioje apylinkėje. O ir pats senis Oriolis tai vietos garsenybė, įžymus, įtakingas žmogus ir, be visa kita, tikras overnietis; jis pralobo, bet pasiliko gyventi kaime, pats dirba, turi gerą galvą, moka spausti ir krauti pinigą, ir amžinai kuria projektus, kaip geriau aprūpinus savo vaikus.
Tuo tarpu grįžo Gontranas, įsijaudinęs, blizgančiom akim, ir pusbalsiu tarė savo bičiuliui:
Poli, Poli, eime, parodysiu tau dvi gražias merginas. Tiesiog žavingos pamatysi!
Tas pakėlė galvą ir atsakė:
Man ir čia gerai, brangusis, aš nesijudinsiu iš vietos.
Be reikalo. Sakau tau tikros gražuolės!
Paskui pakėlė balsą:
Daktare, jūs tikriausiai pasakysite man, kas jos tokios. Dvi mergaitės, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, brunetės, iš pažiūros vietinės panelės, tik apdaras juokingas juodos šilkinės suknios siaurutėmis rankovėmis, sakytum vienuolių jupos...
Daktaras Onora pertarė:
Man jau aišku. Tai Oriolio dukterys, iš tiesų dailios mergytės, išauklėtos Klermono Juodųjų vienuolių pensione. Na, tiedvi gaus gerus vyrus... Tai tipiškos mūsų krašto merginos, puikios overniečių padermės atstovės. Juk aš overnietis, markize. Aš parodysiu jums tas mielas mergytes...
Gontranas nutraukė jo kalbą kandžiu klausimu:
Ar ne jūs, daktare, Oriolių šeimos gydytojas?
Šis suprato vylingą užuominą ir linksmai nusijuokė:
Žinoma!
Kaipgi jūs išsikovojote šito lobingo paciento pasitikėjimą? neatlyžo Gontranas.
Liepiau jam gerti kuo daugiau gero vyno.
Ir daktaras ėmė pasakoti apie Oriolių šeimą. Jisai pats tolimas jų giminaitis ir seniai juos pažįsta. Tėvas, senasis Oriolis, didelis keistuolis; jis ypač didžiuojasi savo vynu ir turi užveisęs specialų vynuogyną, kurio derlius skiriamas tik šeimai ir svečiams. Kai kuriais metais statines su vynu, išspaustu iš tų rinktinių vynuogių, jie gan lengvai ištuština, bet būna metų, kada atrodo, jog tam vynui nė galo nebus. Gegužės ar birželio mėnesį, pamatęs, kad vyno dar tiek daug, jog vargu ar pavyks išgerti, tėvas ima raginti savo dičkį sūnų, Milžiną, nuolat kartodamas: Na, vaike, reikia baigti. Ir juodu per kiauras dienas, nuo ryto lig vakaro, litrais maukia raudonąjį vyną. Kai susėda prie stalo, seniokas bent dvidešimt kartų lenkia ąsotį prie sūnaus stiklinės, rimta mina sakydamas: Reikia baigti. Alkoholis kaitina jam kraują, neduoda miegoti, tad jis keliasi naktį, apsimauna kelnes, užsidega žibintuvą, pasibudina Milžiną, ir abu, pasiėmę iš spintelės po duonos kriaukšlę, eina rūsin; čia prisileidžia stiklines tiesiai iš statinės ir, užsikąsdami duona, pamarkinta vyne, traukia tol, kol pilvai ima kliunksėti. Tada tėvas barbena į gaudžiančius statinės šonus ir klausosi, kiekgi nuslūgo viduje skystis.
Markizas paklausė:
Tai juodu darbuojasi ten, prie uolos?
Taip, taip, juodu.
Kaip tik tuo metu abu vyrai sparčiu žingsniu atsitraukė nuo paraku užtaisyto akmens, o minia žmonių, stovėjusių aplinkui, iškriko į visas puses lyg sumušta armija. Vieni leidos Anvalio, kiti Riomo linkui, ir didžioji uola, skirianti vynuogyną pusiau ir kliudanti dirbti žemę aplinkui, paliko viena ant akmenuotos, trumpa veja apžėlusios kalvutės.
Kita minia, susirinkusi aukštai, dabar jau nė kiek ne mažesnė kaip apačioje, suvirpo iš džiaugsmo ir nekantrybės, o Petriusas Martelis didžiu balsu apskelbė:
Dėmesio! Dagtis uždegtas!
Kristiana nušiurpo ir apmirė. Bet daktaras sušnibždėjo už jos nugaros:
Aš mačiau, kiek dagčio jie nupirko. Jeigu jie visą jį čia pritaisė, reikės kokią dešimt minučių palaukti.
Visiems įsmeigus akis į akmenį, staiga prie jo pribėgo šuniukas, mažas juodas kambarinis šuniukas. Apsukęs aplinkui ir apuostęs, jis, matyt, už juto, kad čia kažkas įtartina, ir ėmė viauksėti visa gerkle, pritūpęs prie žemės, pasišiaušęs, ištiesęs uodegą, pastatęs ausis.
Per minią siūbtelėjo žiauraus juoko banga: visi tikėjosi, kad šuniukas nespės laiku pasitraukti. Paskui vienas kitas iš žiūrovų ėmė jį šaukti, vyrai švilpė ir mėtė akmenis, tik šie, deja, nenulėkdavo nė lig pusiaukelės. Bet šuniukas nesijudino iš vietos ir piktai lojo uolą kaip lojęs, Kristiana sudrebėjo. Ji baisiai išsigando, pagalvojusi, kad šuniukas štai jos akyse bus sudraskytas į gabalus. Visas malonumas dingo, ir ji jau norėjo eiti; baikščiai virpėdama, ji nervingai kuždėjo:
Ak dieve mano! Dieve mano! Jį užmuš! Aš nenoriu matyti! Nenoriu! Nenoriu! Eime šalin...