Važiuojant pro Turnoelį, Kristiana pažino kaštoną, ir nuo prisiminimų jai smagiau ėmė plakti širdis. Ji pažvelgė į Polį, bet tas sėdėjo užsimerkęs ir nepastebėjo nuolankaus jos šaukimo.
Netrukus karieta prisivijo du vyrus su kauptukais ant pečių, lėtu nusidirbusių kaimiečių žingsniu grįžtančius iš vynuogynų.
Seserys Oriol nuraudo kaip aguonos. Tai buvo jų tėvas ir brolis. Abu jie po senovei darbavosi vynuogynuose, per dienas laistydami prakaitu juos pralobinusią žemę; sulinkę, atstatę kupras į saulę, juodu kapstė tą žemę nuo ryto lig vakaro, kai jų dailūs surdutai, rūpestingai sulankstyti, gulėjo komodoje, o aukšti cilindrai spintoje.
Abu kaimiečiai, draugiškai šypsodami, nukėlė skrybėles, o visi, kas buvo karietoje, atsakė į jų sveikinimą, mojuodami rankomis.
Kai grįžo prie viešbučio, Gontranas, išlipęs iš Nojaus arkos, pasuko į kazino. Polis žengė jam įkandin ir sustabdęs tarė:
Klausyk, mielasis, tavo sesuo ir aš esame tavimi nepatenkinti, ir aš jai pažadėjau pakalbėti su tavimi.
Apie ką gi?
Apie tavo elgesį pastaruoju metu.
Gontranas išdidžiai pakėlė galvą:
Mano elgesį? Su kuo?
Su ta mergaite. Tu ją niekšiškai pametei.
Tu taip manai?
Aišku, manau... ir turiu pagrindą taip manyti.
Žiūrėk, netikėjau, kad tu taip gailiesi pamestų moterų.
Na, bet žinok, mielasis, kad čia ne kokotė, o jaunutė mergaitė.
Žinau, užtat ir negulėjau su ja. Skirtumas labai didelis.
Juodu žengė tolyn greta kits kito. Pasipiktinęs Gontrano tonu, Polis tarė:
Jei tu nebūtum mano draugas, aš tau pasakyčiau labai nemalonių dalykų.
O aš tau neleisčiau jų pasakyti.
Bet paklausyk, mielasis. Man labai pagailo tos mergytės. Ji šiandien verkė.
Šit kaip? Verkė? Man džiugu tai girdėti!
Juokauti čia nėra ko. Ką tu ketini daryti?
Aš? Nieko.
Betgi tu jau spėjai ją sukompromituoti. Andai juk sakei savo seseriai ir man, kad manai ją vesti...
Gontranas sustojo ir tarė pašaipiu ir drauge grasinančiu tonu:
Būtų geriau, kad mano sesuo ir tu nesikištumėte į kitų meilės reikalus. Aš jums sakiau, kad ta mergaitė man patinka ir kad jeigu aš ją vesčiau, tai būtų iš tiesų protingas ir pagirtinas mano žingsnis. Štai ir viskas. Bet taip jau išėjo, kad dabar man labiau patinka vyresnioji! Mano jausmas pasikeitė. Taip gali atsitikti kiekvienam.
Paskui, žvelgdamas Poliui tiesiai į akis, pridūrė:
O ką gi tu darai, kai pajunti, kad moteris tau nebepatinka? Ar tu labai jos gaili?
Polis Bretinji žiūrėjo nustebęs į bičiulį, stengdamasis suvokti tikrąją, slaptą jo žodžių prasmę. Kraujas mušė jam į galvą, ir jis šiurkščiai tarė:
Dar kartą sakau: čia ne kokia patvirkėlė ir ne ištekėjusi moteris, o jauna mergaitė, ir tu ją apgavai, jeigu ir ne pažadais, tai bent savo elgesiu. Išauklėtam žmogui, garbingam žmogui taip daryti, kaip sau nori, nedera!..
Gontranas išblyškęs atžariai jį pertarė:
Nutilk!.. Tu per daug sau leidi... o ir aš per daug tau leidžiu... Aš tau irgi pasakysiu, kad jei nebūtum man draugas, aš... aš parodyčiau tau, kad ir mano kantrybė turi ribas. Dar vienas žodis, ir tarp mūsų viskas baigta.
Paskui iš lėto, tarytum sverdamas žodžius, žėrė Poliui į akis:
Man nėra reikalo tau aiškintis... Veikiau jau tu privalėtum man pasiaiškinti... Argi grubumas dera išauklėtam žmogui, garbingam žmogui?.. Juk grubumas gali pasireikšti visaip... Draugystė anaiptol jo nepateisina... o ir meilė, žinoma, negali jo pakęsti...
Staiga jis pakeitė toną ir beveik linksmai pridūrė:
Na, o jeigu tave taip sugraudino tos mergytės ašaros ir jeigu jinai tau patinka, tai pats ją vesk. Dažnai vedybos būna geriausia išeitis sunkiais gyvenimo atvejais. Tai ir patogi išeitis, ir tvirtovė, kur galima užsibarikaduoti nuo per daug įkyrių verkšlenimų... Mergaitė graži ir turtinga... Vis vien juk neišvengsi šito likimo!.. Gražu būtų, jei mes abu imtume čia ir susituoktume tą pačią dieną, aš juk vedu vyresniąją. Tai dar paslaptis, kol kas niekam neprasitark... Ir būk geras, nepamiršk: kas jau kas, bet tu pats neturi teisės kalbėti apie ištikimybę ir skrupulingumą meilės dalykuose. Rūpinkis verčiau savo reikalais, o mano reikalus palik man pačiam. Lik sveikas.
Man nėra reikalo tau aiškintis... Veikiau jau tu privalėtum man pasiaiškinti... Argi grubumas dera išauklėtam žmogui, garbingam žmogui?.. Juk grubumas gali pasireikšti visaip... Draugystė anaiptol jo nepateisina... o ir meilė, žinoma, negali jo pakęsti...
Staiga jis pakeitė toną ir beveik linksmai pridūrė:
Na, o jeigu tave taip sugraudino tos mergytės ašaros ir jeigu jinai tau patinka, tai pats ją vesk. Dažnai vedybos būna geriausia išeitis sunkiais gyvenimo atvejais. Tai ir patogi išeitis, ir tvirtovė, kur galima užsibarikaduoti nuo per daug įkyrių verkšlenimų... Mergaitė graži ir turtinga... Vis vien juk neišvengsi šito likimo!.. Gražu būtų, jei mes abu imtume čia ir susituoktume tą pačią dieną, aš juk vedu vyresniąją. Tai dar paslaptis, kol kas niekam neprasitark... Ir būk geras, nepamiršk: kas jau kas, bet tu pats neturi teisės kalbėti apie ištikimybę ir skrupulingumą meilės dalykuose. Rūpinkis verčiau savo reikalais, o mano reikalus palik man pačiam. Lik sveikas.