Jis paėmė Luizos ranką ir švelniai, delikačiai ėmė bučiuoti pirštų galiukus, šnibždėdamas:
Kokia jūs miela! Kokia jūs miela!
Atsirėmusi į akmens sieną, Luiza susijaudinusi klausė, kaip daužosi jai krūtinėje širdis, ir netarė nė žodžio. Jos aptemusioje galvoje tebuvo viena mintis: jos viršus, ji nugalėjo seserį!
Staiga urvo angoje šmėstelėjo žmogysta. Į juodu žvelgė Polis Bretinji. Gontranas, nėmaž nesutrikęs, paleido mergaitės rankutę, kurią laikė prie lūpų, ir tarė:
A, ir tu čia?.. Tu vienas?
Taip. Mes visi nustebome, kai jūs dingote.
Mes tuoj grįžtame. Žiūrėjome, kas čia per ola. Įdomu čia, ar ne?
Luiza, užkaitusi kaip žarija, išėjo pirmoji ir ėmė kopti aukštyn, o abu vyrai, tyliai kalbėdamiesi, sekė jai pridurmu.
Kristiana ir Šarlota, laikydamosi už rankų, žiūrėjo iš viršaus į juos ir laukė.
Paskui visi grįžo prie karietos, kurioje sėdėjo markizas, ir Nojaus arka leidosi atgal į Anvalį.
Staiga vidur nedidelio pušynėlio arkliai sustojo, vežėjas ėmė keiktis: skersai kelio gulėjo nugaišęs senas asilas.
Visi panoro jį pamatyti ir išlipo iš karietos. Asilas tysojo juosvose kelio dulkėse, pats irgi tamsus ir toks liesas, jog tose vietose, kur barkšojo kaulai, oda buvo visiškai nusitrynusi ir, atrodė, tuoj būtų plyšusi, jei gyvulys dar nebūtų iškvėpęs dvasios. Išplikusi oda buvo tarsi prikepusi prie šonkaulių, o vargana galva užmerktomis akimis atrodė didžiulė ir taip ramiai, taip tykiai gulėjo ant akmens skaldos patalo, kad galėjai pamanyti, jog ji stebisi ir neatsistebi šiuo palaimingu, niekados nepatirtu poilsiu. Didelės, dabar jau sugležusios asilo ausys karojo it skarmalo skiautės. Dvi gyvos žaizdos ant kelių bylojo, kad jis dar šiandien ne kartą klupo, kol sugriuvo paskutinį sykį. Buvo žaizda ir šone, kur metai po metų šeimininkas baksnojo ant lazdos užmautu geležiniu smaigčiu, skudrindamas jo apsunkusį žingsnį.
Vežėjas griebė gaišeną už paskutinių kojų ir ėmė vilkti į griovį; negyvas asilas ištiesė kaklą, lyg būtų norėjęs dar užbliauti, dar kartą suvaitoti. Pavertęs jį žolėn, vežėjas piktai sumurmėjo:
Galvijai! Nudvasino ir paliko ant vidurio kelio!
Niekas daugiau nepasakė nė žodžio. Visi vėl susėdo karieton.
Nejaukus reginys prislėgė Kristianą, ir akyse jai stovėjo visas vargšo gyvulėlio gyvenimas, pasibaigęs čia, kelio pakraštyje: štai mažas linksmas asiliukas didele galva, didelėm žvilgančiom akim ir ilgom ausim, juokingas, geras asiliukas, jau spėjęs apželti šiurkščia vilna, šokinėja sau laisvas ir painiojasi motinai po kojomis; paskui pirmas vežimėlis, pirma įkalnė, pirmi smūgiai, o paskui, paskui diena po dienos vargingi žygiai nesibaigiančiais keliais, ir smūgiai, smūgiai be galo; nepavelkami kroviniai, svilinanti saulė, o visas pašaras kuokšte šiaudų, kuokšte šieno, kelios šakutės nuo medžio, ir nuolatinė pagunda žalios pievos abipus akmeningų kelių!
O dar paskui senatvė: vietoj liaunos lazdelės atsiranda geležinis smaigtis, ir nusivariusiam, nualintam gyvuliui prasideda baisi kankynė; jis tempia dusdamas nešulių kalnus, ir jam maudžia visą seną kūną, nusidėvėjusį kaip elgetos skarmalai. O paskui mirtis, išvadavusi iš visų vargų, mirtis už kelių žingsnių nuo žolės šalikelėje, kur jį keikdamas nuvilko pakeleivis, kad netrukdytų pravažiuoti.
Pirmą kartą gyvenime Kristiana suprato, kaip kenčia kiekvienas gyvas padaras, pasmerktas vergovei, ir pagalvojo, kad mirtis kartais būna išgelbėjimas.
Kaip tik tuo metu karieta lenkė nedidelį vežimėlį, kurį traukė pusnuogis vyriškis ir nuskurusi moteris su perkarusiu šuniu.
Abu vargetos sunkiai žengė, vos vilkdami kojas, šnopuodami, suplukę nuo prakaito. Liesas, nususęs šuo spūdino, iškišęs liežuvį, pririštas tarp tekinių. Ant vežimėlio suversta malkų, tikriausiai vogtų, surankiotų iš kur pasitaikė, šaknų, kelmų, žagarų, po kuriais, atrodė, kažkas paslėpta; ant žagarų kažkokie skudurai, o ant skudurų vaikutis, kurio vos galvytė bekyšo iš pilkų skurlių krūvos mažas kamuolėlis su dviem akimis, nosim ir burna!
Tai buvo šeima, taip, žmonių šeima! Asilas prisibaigęs krito kelyje, ir žmogus, negailėdamas savo mirusio tarno, paliko jį vidur kelio, nenuvilkęs nė į griovį, tegul žinosi tie, kas važiuos iš paskos. Tada įsikinkė drauge su žmona į tuščias ienas ir ėmėsi traukti vežimėlį, kaip traukė tik ką nugaišęs asilas. Ir šit važiuoja! Kur? Kas jų laukia? Ar turi jie nors keletą sū? Gal ir trauks tą vežimą ligi paskutinių dienų juk ne jiems nusipirkti kitą asilą! Iš ko jie gyvens? Kur apsistos? Galimas daiktas, ir mirs, kaip mirė jų asiliukas.
Ar jie vedę, šitie skurdžiai, ar tik šiaip susidėję? Tas pats likimas laukia ir jų kūdikio, to mažo žvėriuko, mažai dar panašaus į žmogų, apklostyto nešvariais skudurais.
Kristiana galvojo apie visa tai, ir sukrėstos sielos gelmėse jai gimė nauji jausmai. Jai pradėjo aiškėti, kokia baisi yra vargšų dalia.
Gontranas staiga tarė:
Man kažkodėl šovė mintis, kad būtų gera šįvakar visiems bendrai papietauti Anglų kavinėje. Su malonumu pasižvalgyčiau po bulvarą.
Markizas atsakė:
Et, neblogai ir čia. Naujasis viešbutis kur kas geresnis už senąjį.