Всего за 5.99 руб. Купить полную версию
Ji atsakė:
Bent jau aš čia niekuo dėta. Kartais man norisi užklijuoti jį ant saldainių dėžutės.
Tuo tarpu jie priėjo gydyklą.
Ant šiaudinių kėdžių abipus durų sėdėjo du vyrai ir, atrėmę nugaras į sieną, rūkė pypkes.
Gontranas tarė:
Žiūrėk, kokie įdomūs tipai. Va šitas, kur sėdi po dešinei, kuprys su feska ant galvos, tai dėdė Prentanas, buvęs kalėjimo prižiūrėtojas Riome, o dabar Anvalio gydyklos užvaizdas ir kone direktorius. Jam niekas nepasikeitė jis komanduoja ligonius, kaip anksčiau areštantus. Kiekvienas, kas tik ima vonias, jam kalinys, vonių kabinos vienutės, dušinė karceris, o kabinetas, kur daktaras Bonfilis plauna skrandžius Baradiuko zondu, užunarvis slaptam kankinimui. Jis grubus kaip vežikas, gauruotas kaip meška, dvokia kaip nutekamasis griovys ir nesisveikina su jokiu vyriškiu, įsitikinęs, kad kiekvienas nuteistasis tai paniekos vertas sutvėrimas. Su moterimis elgiasi kur kas pagarbiau ir net žiūri į jas su tam tikra nuostaba, nes Riomo kalėjime savo žinioje moterų neturėjo. Kadangi tasai pasmerktųjų prieglobstis buvo skirtas tik vyrams, jis dar nepriprato kalbėtis su dailiąja lytimi. O antrasis kasininkas. Galvą guldau, kad jis neparašys tavo pavardės, na, pamatysi!
Ir Gontranas, kreipdamasis į žmogų, sėdintį po kairei, lėtai, aiškiai ištarė:
Pone Seminua, štai mano sesuo, ponia Andermat, ji nori užsisakyti dvylika vonių.
Kasininkas, aukštas, liesas, prastai apsidaręs žmogėnas, pakilo, įėjo į savo kontorą priešais vyriausiojo gydytojo kabinetą, atsivertė ligonių knygą ir paklausė:
Pavardė?
Andermat.
Kaip sakote?
Andermat.
Prašom sakyti paraidžiui.
A-n-d-e-r-m-a-t.
Aišku.
Ir jis iš lėto ėmėsi rašyti. Kai baigė, Gontranas paprašė:
Malonėkite perskaityti mano sesers pavardę.
Prašom. Ponia Anterpat.
Kristiana, juokdamasi ligi ašarų, užmokėjo už abonementą, paskui paklausė:
O kas per triukšmas ten aukštai?
Gontranas paėmė ją už parankės.
Eime pažiūrėti.
Antrajame aukšte girdėjosi įnirtingi balsai. Juodu užkopė laiptais, atidarė duris ir išvydo didelę kavinės salę su biliardu viduryje. Abipus biliardo stovėjo du vyrai be švarkų, su ilgomis lazdomis rankose, ir azartiškai ginčijosi.
Aštuoniolika!
Septyniolika!
Sakau jums, mano aštuoniolika!
Netiesa, septyniolika!
Tai buvo kazino direktorius Petriusas Martelis iš Odeono ir jo trupės komikas Lapalmas iš Bordo Didžiojo teatro. Juodu lošė savo eilinę partiją.
Petriusas Martelis, stambus vyriškis su didžiuliu pilvu, liumpsinčiu po marškiniais ir uždribusiu virš kelnių, kurios laikėsi dievai žino kaip, ilgą laiką mėtėsi iš vietos į vietą kaip trečiaeilis aktorius, o dabar, stojęs vadovauti Anvalio kazino, kiauras dienas siurbsnojo gėrimus, skirtus kurortininkams. Jis nešiojo didžiausius karininkiškus ūsus ir nuo ryto lig vakaro markino juos alaus putose ir saldžiuose lipniuose likeriuose. Seną komiką Lapalmą jis pasikvietė į partnerius, ir šis taip pat užsidegė baisia aistra biliardui.
Vos pakilę iš lovos, juodu tuoj pradėdavo savo pirmąją partiją, plūsdavosi, grasindavo kits kitam, trindavo užrašus, paskui greitomis prarydavo pusryčius ir, stoję vėl prie žaliojo stalo, niekam iš svečių jo nebeužleisdavo.
Šitaip atbaidę visus, jie smagiai sau stūmė dienas, nors buvo aišku, kad sezono pabaigoje Petriuso Martelio laukia bankrotas.
Susikrimtusi kasininkė nuo ryto lig vakaro stebėjo šią nesibaigiančią partiją, nuo ryto lig vakaro klausėsi nepaliaujamų ginčų ir nuo ryto lig vakaro nešiojo dviem nenuilstantiems žaidėjams pilnus bokalus arba taureles.
Gontranas išsivedė seserį:
Einam į parką. Ten vėsiau.
Praėję gydyklą, juodu pamatė kinų stiliaus altaną, kurioje grojo orkestras.
Jaunas šviesiaplaukis vyriškis įnirtingai čirpino smuiku ir drauge dirigavo trims keistos išvaizdos muzikantams, sėdintiems priešais jį, mataruodamas galvą, į taktą kratydamas plaukus, linkčiodamas priekin, švytuodamas kairėn ir dešinėn tarsi dirigento lazdelė. Tai buvo maestras Sen Landri.
Jis ir jo kompanionai pianistas, kurio instrumentą kas rytą užkeldavo ant ratukų ir atridindavo iš gydyklos vestibiulio į altaną, didžiulio ūgio fleitistas, kuris čiulpė savo fleitą lyg degtuką, virbindamas ją storais, putniais pirštais, ir kontrabosistas, iš pažiūros tikras džiovininkas, išsijuosę muzikavo, meistriškai imituodami išklerusios rylos garsus, kurie taip nustebino Kristianą, kai ji dar buvo kaimo gatvėje.
Kai ji sustojo pasižiūrėti į muzikantus, kažkoks ponas pasisveikino su jos broliu:
Labą rytą, mielas grafe.
Labas, daktare.
Gontranas pristatė jį Kristianai:
Mano sesuo. Daktaras Onora.
Išvydusi trečiąjį daktarą, Kristiana vos susilaikė neprajukusi.
Jis nusilenkė ir maloniai pasiteiravo:
Tikiuos, ponia, jūs ne ligonė?
Deja, turbūt taip.
Jis daugiau neklausinėjo ir užvedė kitą kalbą:
Žinote, mielas grafe, netrukus galėsime pamatyti gale kaimo labai įdomų reginį.
Kas gi ten bus, daktare?
Senis Oriolis sprogdins savo uolą. Jūs, kaip matau, nelabai susidomėjote, bet mums tai didelis įvykis.
Ir jis ėmė pasakoti.
Visi vynuogynai slėnio gale, toj vietoj, kur atsiveria tarpeklis, priklauso seniui Orioliui, turtingiausiam ūkininkui visoje apylinkėje (kiek žinoma, jo metinės pajamos daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių frankų). O ten, kur slėnis, jau kiek praplatėjęs, tuoj pat už kaimo, stūkso neaukštas kalnas, tikriau sakant, didelė kalva, ir šitos kalvos šlaituose užveisti patys geriausi Oriolio vynuogynai. Ir pačiame vieno jų vidury, prieš pat kelią, visai netoli upeliuko, riogso milžiniškas akmuo, tikra uola, trukdanti darbams ir užstojanti saulę nemažam to sklypo kampui.