Polis Bretinji. Tiesa, tu jo nepažįsti. Šiuo metu jis vonioje.
Jis serga?
Ne, bet vis tiek gydosi. Neseniai mat buvo įsimylėjęs.
Tai jis nori angliarūgštės voniomis ar gerai pasakiau: angliarūgštės? išsigydyti nuo meilės?
Taip, jis daro visa, ką tik aš jam patariu. O, kaip jis buvo sukrėstas! Tai smarkus, pašėlęs vyrukas. Jis vos nenumirė. Norėjo ir ją nužudyti. Jinai aktorė, žinoma aktorė. Jis ėjo iš proto dėl jos. O ji, savaime aišku, jį apgaudinėjo. Baisi buvo drama. Tada aš jį ir išsivežiau. Dabar jau kiek atsitokėjo, bet vis dar apie ją galvoja.
Sesuo iš pradžių šypsojosi, bet paskui rimtai pasakė:
Įdomu bus jį pamatyti.
Beje, žodis meilė beveik nieko nesakė jos širdžiai. Kartais ji galvodavo apie ją, panašiai kaip vargeta kad galvoja apie kokį perlų vėrinį ar briliantų diademą: gera būtų gauti tokį daikčiuką, bet, deja, jis prieinamas tiktai kitiems. Kas yra meilė, ji sužinojo iš kelių romanų, kuriuos perskaitė iš dykystės, bet neteikė jai didelės reikšmės. Ji retai tesvajojo ir, būdama ramios natūros, jautėsi laiminga ir patenkinta gyvenimu. Nuo vestuvių praėjo pustrečių metų, bet ji dar nebuvo atbudusi iš jaunų, naivių merginų miego to širdies, proto ir jausmų miego, kurs kitai moteriai tęsiasi ligi mirties. Gyvenimas atrodė jai paprastas, mielas ir nesudėtingas, ir ji niekad neklausė savęs, kokia jo prasmė ar tikslas. Ji gyveno, ir viskas: miegojo, skoningai rengėsi, juokėsi ir buvo patenkinta! Ko gi jai trūko?
Kada jai pristatė Andermatą kaip busimąjį sužadėtinį, ji iš karto su vaikišku pasipiktinimu atmetė pasiūlymą: žydas niekad nebūsiąs jos vyras. Tėvas ir brolis dygė josi tokiom vedybom ne mažiau už pačią Kristianą ir davė taip pat griežtai neigiamą atsakymą. Andermatas pasitraukė, dingo iš horizonto. Bet po trijų mėnesių jis paskolino Gontranui daugiau kaip dvidešimt tūkstančių frankų, o markizas irgi palengva pakeitė savo nuomonę, nors ir dėl kitų priežasčių. Jei kas atkakliai ko reikalaudavo, jis visados nusileisdavo, nes buvo savanaudis ir troško ramybės. Duktė sakydavo: O, mūsų tėčio galvoj tikra maišalynė! Ir tai buvo tiesa. Neturėjo jis nei pažiūrų, nei įsitikinimų, nei tvirtos nuomonės, ir, ūmai kuo nors susižavėjęs, vėl ūmai ir atšaldavo. Čia jis, žiūrėk, pasiduoda trumpalaikei poetiškai ekstazei ir, stodamas už senas savo giminės tradicijas, agituoja už karalių, tik, suprantama, už išmintingą, liberalų, apsišvietusį karalių, neatsilikusį nuo amžiaus, čia vėl, perskaitęs Mišlė ar kurio kito mąstytojo demokrato knygą, imasi karštai ginti žmonių lygybę, naujų laikų idėjas, vargšų, engiamųjų ir bedalių reikalavimus. Pasidavęs momento nuotaikai, jis galėjo patikėti bet kuo, ir sena jo bičiulė ponia Ikardon, turinti plačius ryšius su izraelitų šeimomis ir trokštanti suvesdinti Kristianą su Andermatu, puikiai žinojo, kaip prie jo prieiti ir kokiais argumentais įtikinti.
Jinai ir ėmė jį prikalbinėti, įrodinėdama, kad žydų tautai, kuri lig šiolei buvusi engiama, panašiai kaip prancūzų tauta prieš revoliuciją, išmušusi keršto valanda, ir dabar ji pati engsianti kitus, nes turinti savo rankose visagalį auksą. Markizas nebuvo tikintis, bet pripažino, kad dievas kaip legislatyvinė idėja yra patikimesnė priemonė kvailiams, tamsuoliams ir bailiams pažaboti negu plika teisingumo idėja, ir žiūrėjo į religines dogmas su atlaidžiu abejingumu. Konfucijus, Mahometas ar Jėzus Kristus tarp jų jam nebuvo skirtumo, visus jis lygiai nuoširdžiai gerbė. Jėzaus nukryžiavimas, markizo akimis žiūrint, anaiptol nebuvo gimtoji šios tautos nuodėmė, o tik didelė politinė klaida. Todėl tepraslinko vos kelios savaitės, ir jis ėmė žavėtis viešai neafišuojama, bet nenuilstama persekiojamų žydų veikla, visa nugalinčia jų energija. Kitomis akimis pažvelgęs į jų šaunų triumfą, jis susidarė nuomonę, kad tai teisingas atpildas už panieką, kurią jie kentė ilgus amžius. Jis pamatė, kad žydai valdo karalius, kurie valdo tautas, kad jų valia laikos ar griūva sostai, kad jie gali nusmukdyti ligi bankroto ištisą naciją lyg kokį vyno pirklį, kad jie išdidžiai stovi prieš nuolankius valdovus ir svaido nešvarų savo auksą į praviras pačių katalikiškiausių monarchų skrynutes, o tie atsidėkodami dalija jiems bajorystės dokumentus ir koncesijas geležinkeliams tiesti.
Ir jis pareiškė, kad nesipriešina Viljamo Andermato ir Kristianos de Ravenel vedyboms.
Kai dėl Kristianos, tai ponia Ikardon, sena jos motinos bičiulė, po markizės mirties tapusi nuoširdžiausia dukters patarėja, tėvo padedama, nejučia palenkė jos valią, ir jinai, broliui savanaudiškai tylint, sutiko tekėti už šito lobingo storulio, jauno ir nebjauraus, tik anaiptol ne mielo, kaip būtų kad sutikusi praleisti vasarą kokioj nors nykioj vietovėj.
Dabar ji pripažino, kad tai geras žmogus, paslaugus, nekvailas, lipšnus intymiuose santykiuose, bet dažnai traukė jį per dantį drauge su Gontranu, išdavikiškai pamiršusiu jam padarytas paslaugas.
Jis tarė seseriai:
Tavo vyras niekad nebuvo taip dailiai rausvas ir plikas kaip šiandien. Atrodo jis lyg nesveika gėlė ar nuskustas kelių dienų paršiukas. Iš kur tik jis ima tokias spalvas?