Visi klausinėjo kits kitą:
Iš tikrųjų? Iš tikrųjų?
Nekantri minia, ištroškusi paprasto, bet įspūdingo reginio, ėmė bruzdėti.
Iš lauko pasigirdo balsas:
Tikrai, leidžia!
Vienu akies mirksniu visa salė pašoko ant kojų. Visi puolė į duris, stumdėsi, šaukė tiems, pro kuriuos negalėjo prasisprausti:
Na, greičiau, greičiau ten!
Beregint visi buvo parke. Tiktai Sen Landri nusiminęs tebedirigavo išsiblaškiusiam savo orkestrui. O ten toli dunksėjo sprogimai ir į dangų kilo čia saulės, čia romėniškos žvakės.
Staiga perkūniškas balsas tris kartus baisingai suriko:
Sustabdyt, po velnių! Sustabdyt, po velnių! Sustabdyt, po velnių!
Kaip tik tuo metu didžiules uolas ir medžius nutvieskė grandiozinė bengališka ugnis, po dešinei raudona, po kairei mėlyna, ir visi išvydo ant vienos iš netikro marmuro vazų, puošiančių kazino terasą, stovintį vienplaukį Petriusą Martelį: kratydamas iškeltas į dangų rankas, jis šaukė it beprotis.
Paskui ryški pašvaistė užgeso, ir aukštai paliko žibėti vien dangaus žvaigždės. Bet veikiai išsirangė nauja šviesų figūra, ir Petriusas Martelis, nušokęs žemėn, suriko:
Kokia nelaimė! Kokia nelaimė! Dieve mano, kokia nelaimė!
Jis ėjo per minią, grėsmingai sugniaužęs kumščius, tragiškai gestikuliuodamas, trypdamas iš pykčio ir šūkčiodamas:
Kokia nelaimė! Dieve mano, kokia nelaimė!
Kristiana, paėmusi Polį už parankės, išėjo pasėdėti gryname ore ir susižavėjusi žvelgė į kylančias dangun raketas.
Priėjo Gontranas ir tarė:
Na kaip, pasisekė? Juokinga, ką?
Ji sušnibždėjo:
Kaip? Tai tavo darbas?
Aišku, mano. Gražiai išėjo, a?
Kristianai pokštas pasirodė iš tikro juokingas, ji nusikvatojo. Bet štai atėjo susikrimtęs Andermatas. Jis niekaip nesuvokė, kas galėjo suduoti jam tokį smūgį. Kažkas pagrobęs iš po bufeto stalo raketą ir davęs sutartinį signalą. Taip galėjęs padaryti nebent koks niekšas, pasamdytas senosios bendrovės, daktaro Bonfilio agentas!
Ir jis be atvangos kartojo:
Tai baisu, iš tikrųjų baisu! Fejerverkas nuėjo perniek. Du tūkstančiai trys šimtai frankų išmesta veltui!
Ne, mano mielas, tarė Gontranas, jei apskaičiuosime kaip reikiant, tai rasime, kad nuostoliai neviršija ketvirtadalio na, tegul bus trečdalio išleistosios sumos, atseit septynių šimtų šešiasdešimt šešių frankų. Taigi jūsų svečiai prisižiūrėjo raketų už tūkstantį penkis šimtus trisdešimt du frankus. Kaip sau norite, tai visai neblogai.
Bankininko pyktis užgriuvo ant svainio. Jis ūmai stvėrė Gontraną už rankos.
O su jumis man reikia labai rimtai pasikalbėti. Štai aš jus pačiupau, tad einam, pavaikštinėsime alėjomis. Beje, užtruksime ne ilgiau kaip penketą minučių.
Pasigręžęs į Kristianą, jis tarė:
Jus, brangioji, palieku mūsų bičiulio Bretinji globoj. Tik saugokitės, nebūkite ilgai lauke, nes lengvai galite peršalti. Būkit atsargi, labai prašau, būkit atsargi!
Ji pusbalsiu atsakė:
Nesirūpinkite, brangusis.
Ir Andermatas nusivedė Gontraną.
Kai jie atitolo nuo minios ir liko vieni, bankininkas sustojo.
Mano mielas, aš noriu pakalbėti su jumis apie jūsų finansinius reikalus.
Apie mano finansinius reikalus?
Taip. Ar žinote, kokia jūsų finansinė būklė?
Ne. Jūs tikriausiai tą žinote geriau už mane juk skolinate man pinigus.
Kaipgi, puikiai žinau! Ir kaip tik todėl noriu apie tai su jumis pasikalbėti.
Bet man atrodo, kad laiką tokiam pokalbiui pasirinkote ne per daug tinkamą pačiame fejerverko įkarštyje.
Atvirkščiai laikas labai tinkamas. Aš kalbu su jumis ne fejerverko įkarštyje, o prieš balių...
Prieš balių?.. Nesuprantu.
Tuoj suprasite. Jūsų būklė štai kokia: vienintelis dalykas, ką jūs turite, skolos; ir vienintelis dalykas, ką jūs bet kada turėsite, skolos.
Gontranas rimtai tarė:
Jūs kalbate, kaip matau, gana griežtai.
Kitaip negalima. Paklausykite, ką jums pasakysiu: motinos palikimą jūs jau iššvaistėte. Apie tai nekalbėsime.
Nekalbėsime.
Kai dėl tėvo, tai jis turi trisdešimt tūkstančių frankų metinių pajamų, kitaip tariant, jo kapitalas maždaug aštuoni šimtai tūkstančių frankų. Taigi jūsų daliai vėliau atiteks keturi šimtai tūkstančių frankų. Betgi vien tik man jūs skolingas šimtą devyniasdešimt tūkstančių. O kiek dar palūkininkams...
Sakykite žydams, išdidžiu tonu įterpė Gontranas.
Tebūnie žydams, nors jų tarpe yra ir Sen Siulpiso bažnyčios seniūnas, su kuriuo jus suvedė kažkoks kunigas... bet aš nekibsiu prie smulkmenų... Taigi jūs skolingas įvairiems palūkininkams, izraelitams ar katalikams, dar maždaug kita tiek. Na, tarkim, kiek mažiau šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Tad iš viso turite skolos tris šimtus keturiasdešimt tūkstančių, ir nuo šitos sumos mokate nuošimčius išskyrus, žinoma, skolą man, už kurią nieko nemokate, o tam vėl turite skolintis.
Teisybė, tarė Gontranas.
Taigi jums nieko nebelieka.
Iš tikrųjų nieko... tiktai svainis.
Tiktai svainis, kuriam jau nėra jokio noro skolinti jums pinigus.
Na ir kas?
Ogi tas, mano brangusis, kad vargingiausias kaimietis, gyvenantis bet kurioj iš tų va lūšnų, yra turtingesnis už jus.
Puiku... o kas toliau?
Toliau... toliau... Jeigu jūsų tėvas rytoj mirtų, jūs liktumėt suprantate? be duonos kąsnio, ir jums tebūtų viena išeitis stoti į tarnybą mano banke. Bet ir tai būtų ne kas kita, kaip užmaskuota pensija.