Jis apsisuko ant kulno ir varė toliau:
Menininkui muzikos siela yra akordas. Ak, mano mieli, yra akordų, kurie varo mane iš proto, kurie persmelkia visą mano esybę ir pripildo neišsakomos laimės. Mano klausa dabar taip išlavėjusi, tokia jautri ir tobula, kad aš net mėgstu kai kuriuos netikrus akordus: kai skonis pernelyg subtilus, jam tik vienas žingsnis iki sugedimo. Aš jau darausi iškrypėlis man reikia pojūčių, kuo labiau dirginančių klausą. Taip, mano mieli, yra tokių klaidingų natų! Koks malonumas! Liguistas, bet koks didis malonumas! Kaip tatai jaudina, kaip sukrečia nervus, kaip drasko ausį! Kaip drasko, kaip drasko!..
Jis džiūgaudamas ėmė trintis rankas ir uždainavo:
Na, jūs išgirsite mano operą, mano operą, mano operą! Na, jūs išgirsite mano operą!
Jūs rašote operą?
Taip, jau baigiu.
Bet štai sugriaudėjo admiroliškas Petriuso Martelio balsas:
Aišku? Tai sutarta: geltona raketa ir pradedate!
Tai buvo nurodymai dėl fejerverko. Gontranas ir Polis priėjo prie jo, ir jis ėmė aiškinti dispoziciją, rodydamas ištiesta ranka, tarsi grasintų priešininko laivynui, į baltas gaireles kalne viršum tarpeklio, anapus slėnio.
Leis va iš tenai. Aš įsakiau pirotechnikui nuo pusės devynių būti savo poste. Kai tik baigsis spektaklis, duosiu iš čia signalą geltona raketa, ir tada jis uždegs pradinę figūrą.
Pasirodė markizas.
Einu išgerti stiklinės vandens, tarė jis.
Polis ir Gontranas drauge su juo nusileido nuo kalvos. Atėjo prie gydyklos, pamatė dėdę Klovisą, kuris, prilaikomas Oriolių ir lydimas Andermato bei daktaro, slinko vidun, vilkdamas žeme kojas ir raitydamasis iš skausmo.
Einam su jais, tarė Gontranas. Bus įdomu.
Ligonį pasodino į krėslą, paskui Andermatas jam tarė:
Štai ką aš siūlau, senas sukčiau. Nuo šiolei jūs dukart per dieną ateinate pasėdėti vonioje ir imate pamažu taisytis. Kai tik pradėsite vaikščioti, gausite du šimtus frankų.
Paralitikas ėmė aičioti:
Oi, pone mielas, mano kojos kaip ketinės...
Andermatas jį nutildė ir dėstė toliau:
Paklausykite!.. Ir gausite po du šimtus frankų kas metai, ligi pat mirties... suprantate?., ligi pat mirties, jeigu ir toliau pas mus gydysitės ir visiems rodysite, kaip puikiai veikia mūsų vandenys.
Senis suglumo. Ilgalaikis gydymasis jo visai neviliojo, jis buvo numatęs ką kita.
Jis ėmė meknoti:
Bet... bet kai užsidarys... jūsų maudynės... o mane staiga surems?.. Aš nieko negalėsiu paveikti... jeigu bus uždarytos... jūsų vonios...
Daktaras Latonas jį pertraukė, kreipdamasis į Andermatą:
Puiku!.. Puiku!.. Mes gydysime jį kiekvienais metais... Taip bus net geriau: mes įrodysime, kad gydymo kursą kas sezoną reikia pakartoti. Puiku! Taigi nuspręsta!
Bet senis varė savo:
Ponai mieli, šį sykį bus sunku... Mano kojos kaip ketiniai strypai...
Daktarui kilo nauja idėja:
Jam būtų naudinga mankšta ėjimas sėdomis. tarė jis. Keletas gimnastikos seansų žymiai paspartintų mineralinio vandens veikimą. Ne pro šalį būtų pamėginti.
Puiki mintis, atsakė Andermatas ir pridūrė: O dabar, dėde Klovisai, eikite namo ir nepamirškite, ką sutarėme.
Senis aimanuodamas išslinko. Artėjo vakaras, ir visa Mont Oriolio administracija išėjo pietauti, kadangi pusę aštuonių turėjo prasidėti spektaklis, rengiamas didžiojoje naujojo kazino salėje, kurioje tilpo tūkstantis žmonių.
Septintą valandą pradėjo rinktis žiūrovai, nes vietos nebuvo numeruotos.
Pusę aštuonių salė buvo pilna, ir uždanga pakilo. Pirmiausia buvo suvaidintas dviejų veiksmų vodevilis, po kurio turėjo eiti Sen Landri operetė, atliekama dainininkų, pakviestų iškilmėms iš Viši.
Kristianai, sėdinčiai pirmoje eilėje, tarp vyro ir tėvo, buvo nepakenčiamai karšta. Ji aimanavo:
Kristianai, sėdinčiai pirmoje eilėje, tarp vyro ir tėvo, buvo nepakenčiamai karšta. Ji aimanavo:
Aš nebeištversiu! Oi, nebeištversiu!
Po vodevilio, kai prasidėjo operetė, jai vos nepasidarė bloga, ir ji tarė vyrui:
Vili, brangusis, aš turėsiu išeiti... Aš tiesiog dūstu!
Bankininkas nusiminė. Jis troško, kad šventė pavyktų nuo pradžios iki galo, kad viskas eitų kaip patepta, todėl atsakė:
Laikykis, būk gera, pasistenk ištverti. Jeigu išeisi, viskas suirs. Tau juk reikės eiti per visą salę.
Bet jos žodžius išgirdo Gontranas, drauge su Poliu sėdįs už jos antroje eilėje. Jis pasilenkė prie sesers ir paklausė:
Tau labai karšta?
Taip, aš dūstu.
Gerai. Palūkėk. Aš tave pralinksminsiu.
Netoli buvo langas. Gontranas prasmuko ligi jo, pasistojo ant kėdės ir iššoko laukan, beveik niekieno nepastebėtas.
Kavinėje nebuvo nė gyvos dvasios. Gontranas įkišo ranką po bufeto stalu, kur jam matant Petriusas Martelis buvo padėjęs signalinę raketą, griebė ją ir, nubėgęs į parko tankmę, uždegė.
Geltonas šviesos stulpas šovė į padebesius, nubrėžė platų lanką ir išsklido danguje, virtęs ugnies purslų lietum.
Beveik tą pat akimirką ant gretimo kalno sugriaudė baisus trenksmas ir didžiulis žvaigždžių pluoštas pažiro nakties tamsoje.
Vaidinimų salėje, kur virpėjo Sen Landri akordai, kažkas sušuko:
Fejerverką leidžia!
Žiūrovai, sėdintys arčiau durų, panoro įsitikinti: jie ūmai pakilo ir tyliai išėjo. Kiti nugręžė akis į langus, tik nieko nepamatė, nes langai buvo į Limanės pusę.