Likęs vienas, Polis apsidairė. Abu raiteliai vėl jojo smagia risčia; Obri-Pasteras tebevaikščiojo sėdomis, trys overniečiai, kratydami savo klientus, sunkiai pūtavo, jiems gėlė rankas ir strėnas. Atrodė, lyg jie maltų kavą.
Išėjęs iš instituto, Bretinji pamatė daktarą Onora su žmona, kurie žiūrėjo, kaip triūsia iškilmių rengėjai. Jie pasikeitė keliomis frazėmis, žvelgdami į vėliavas, vainikuojančias kalvą.
Procesijos pradžia prie bažnyčios? paklausė ponia Onora.
Prie bažnyčios.
Trečią valandą?
Trečią.
Ponai profesoriai irgi ten bus?
Taip. Jie lydės krikštamotes.
Paskui jį sustabdė ponios Paj, užkalbino ponas Monekiu su dukteria. Bet Polis buvo susitaręs pusryčiauti su savo draugu Gontranu kazino kavinėje, tad neskubėdamas ėmė kopti į kalvą. Atvykęs tik vakar, jis dar neturėjo progos pakalbėti su bičiuliu prie keturių akių; o kadangi jie buvo matęsi tik prieš mėnesį, reikėjo Gontranui papasakoti daug bulvarinių naujienų, daug istorijų apie kokotes ir linksmybių vietas.
Juodu plepėjo ten iki pusiau trečios, kol Petriusas Martelis priminė, jog metas į bažnyčią.
Užeinam pas Kristianą, tarė Gontranas.
Einam.
Juodu sutiko Kristianą prie naujojo viešbučio durų. Jos skruostai buvo įdubę, veidas patamsėjęs, kaip visų nėščių moterų, o iš gerokai papilnėjusios talijos galėjai spręsti, kad nėštumas ne mažiau kaip šešių mėnesių.
Aš jūsų laukiau, tarė jinai. Viljamas jau seniai išėjęs jam šiandien daug rūpesčių.
Ji pakėlė į Polį Bretinji meilės kupiną žvilgsnį ir paėmė jį už parankės.
Palengvėle, apeidami akmenis, jie žingsniavo keliu. Kristiana kartojo:
Kokia aš sunki! Kokia sunki! Visai nebepaeinu. Taip bijau, kad neparpulčiau!
Polis atsargiai ją vedė, nieko nesakydamas ir nežiūrėdamas jai į akis, nors jinai be paliovos žvilgčiojo į jį.
Prie bažnyčios jau buvo susirinkusi tiršta minia.
Andermatas sušuko:
Pagaliau ir jūs! Paskubėkite! Štai procesijos eilė: du ministrantai, du giesmininkai su kamžomis, kryžius, švęstas vanduo, kunigas, paskui Kristiana su profesorium Klošu, panelė Luiza su profesorium Remiuzo ir panelė Šarlota su profesorium Ma-Ruseliu. Už jų bendrovės valdyba, toliau medicinos personalas ir galiausiai publika. Aišku? Tai judame!
Kunigas su bažnyčios tarnais išėjo iš bažnyčios ir stojo procesijos priekyje. Aukštas ponas su žilais plaukais, glotniai sušukuotais atgal, klasiškas akademinių tradicijų mokslininko tipas, priėjo prie ponios Andermat ir žemai jai nusilenkė.
Atsitiesęs jis oriai žengė greta jos, cilindrą laikydamas prie šlaunies ir viešai demonstruodamas savo puikią mokslo vyro ševeliūrą, ir buvo toks įspūdis, kad iškilniai vaikščioti ir rodyti publikai Garbės legiono ordino rozetę, pernelyg didelę kukliam žmogui, jis mokėsi iš Prancūzų teatro spektaklių.
Jis tarė Kristianai:
Ponas Andermatas ką tik man pasakojo apie jus. Kaip ir kiekvienas mylintis vyras, jis susirūpinęs jūsų būkle ir sakė man, kad jums kelia abejonių neaiškus artėjančio gimdymo laikas.
Ji nuraudo kaip žarija ir sumurmėjo:
Taip, man gerokai per anksti pasirodė, kad aš tapsiu motina... Dabar aš jau nebežinau... nebežinau..? Ji tiek sumišo, kad nebegalėjo ištarti žodžio.
Už jų pasigirdo balsas:
Šito kurorto laukia iš tiesų didi ateitis. Jau dabar aš matau nuostabius rezultatus.
Taip kalbino savo damą, Luizą Oriol, profesorius Remiuzo mažo ūgio nevalyvas žmogelis rusvais susivėlusiais plaukais, vilkįs prastai pasiūtą surdutą, apsileidusio mokslininko tipas.
Profesorius Ma-Ruselis, vedąs už parankės Šarlotą Oriol, buvo gražus, elegantiškas vyras, žilstelėjęs, apkūnus, be ūsų ir be barzdos, nuolat šypsantis, bet maloniu skustu savo veidu nė kiek neprimenantis kunigo nei aktoriaus kaip daktaras Latonas.
Paskui juos ėjo valdybos nariai su Andermatu priešaky. Viršum jų grupės aukštai lingavo didžiuliai abiejų Oriolių cilindrai.
Toliau sekė dar vienas būrys aukštų cilindrų vietinis medicinos personalas. Daktaro Bonfilio, beje, nebuvo, užtat jo vieton stojo du nauji gydytojai: senas daktaras Blekas, mažas žmogutis, beveik nykštukas, nuo pat pirmos dienos nustebinęs visus anvaliečius savo nepaprastu maldingumu ir labai gražus, labai išsipustęs jaunas vyras, vienintelis visoje grupėje su minkšta skrybėle, daktaras Mazelis, italas, kunigaikščio de Ramaso, o pasak žmonių kunigaikštienės de Ramas, asmeninis gydytojas.
Dar toliau ėjo publika ištisa minia kurortininkų, kaimiečių ir aplinkinių miestų gyventojų.
Šaltinių šventinimo ceremonija truko labai neilgai. Kai kunigas Litras pašlakstė juos vieną po kito švęstu vandeniu, daktaras Onora apskelbė, jog dabar vandens sudėtis pasikeitusi jame atsiradę natrio chlorido. Paskui visi kviestiniai suėjo į erdvią skaityklą, kur buvo parengtos vaišės.
Polis tarė Gontranui:
Kaip išgražėjusios abi Oriolių mergaitės!
Taip, juodvi žavingos.
Ar nematėt pono pirmininko? paklausė juos staiga atsiradęs prievaizdas, buvęs kalėjimo prižiūrėtojas.
Jis va tenai, kampe.
Dėdė Klovisas mat kursto žmones prie pat mūsų durų.
Jau anksčiau, eidama šventinti šaltinių, visa procesija praslinko pro seną luošį, pernai metais išgijusį, o dabar vėl paralyžiuotą ir nė tiek nebepajudantį kaip pirmiau. Jis stabdydavo ant kelio visus atvykėlius, o ypač naujai atvažiavusius, ir pasakodavo savo istoriją: