Bet kaip įtikinti žmogų, kad jam reikalinga mankšta? Vaikščiojimas, jodinėjimas, irklavimas ar plaukymas reikalauja ne vien didelių fizinių pastangų, o ir dvasinės įtampos. Juk ne kas kita kaip dvasia valdo žmogų, skatina veikti ir palaiko jėgas. Tas, kas pilnas energijos, visados esti gyvas ir judrus! Taigi energija pareina nuo dvasios jėgų, o ne nuo raumenų. Kūnas visados paklūsta tvirtai valiai.
Žinoma, nėra ko nė svajoti, kad būtų galima įkvėpti drąsos bailiams arba ryžto silpnavaliams. Bet mes galime imtis ko kito, galime padaryti kai ką daugiau, galime apsieiti be drąsos, be protinės energijos, be dvasinių pastangų ir panaudoti vien fizinį judesį. Dvasines pastangas man puikiai atstoja pašalinė, grynai mechaniška jėga! Suprantate? Ne visai? Na, užeikime.
Jis atidarė duris į erdvią salę, kur stovėjo surikiuoti keisti įtaisai: dideli krėslai su medinėmis paminomis, arkliai, negrabiai nutašyti iš pušies, šarnyrais sujungtos lentos, judamieji skersiniai priešais kėdes, pritvirtintas prie grindų. Visi tie įrengimai turėjo sudėtingas krumpliaračių sistemas ir sukamas rankenėles.
Daktaras aiškino toliau:
Štai, pažiūrėkite. Mums yra žinomi keturi pagrindiniai mankštos tipai, kuriuos aš pavadinčiau natūraliais pratimais, būtent: ėjimas, jojimas, plaukymas, irklavimas. Kiekvienas šių pratimų mankština skirtingas kūno dalis, turi specialų poveikį organizmui. Štai mes ir turime įtaisus visiems keturiems mankštos tipams imituoti. Paleidi mechanizmą ir, nieko negalvodamas, visą valandą bėgi, joji, plauki ar irkluoji; dirba vien raumenys, ir tam darbui dar nereikia nė menkiausių valios pastangų.
Tuo metu į salę įėjo Obri-Pasteras, lydimas vyriškio su atraitotomis rankovėmis, iš po kurių matėsi galingi bicepsai. Inžinierius buvo dar pastorėjęs. Jo rankos ir kojos kėtėsi į šalis, eidamas jis sunkiai pūškavo.
Daktaras tarė:
Jūs susipažinsite su mano sistema de visu3.
Ir kreipėsi į ligonį:
Na, mano mielas, ką šiandien darysime? Vaikščiosime ar jodinėsime?
Obri-Pasteras, paspaudęs ranką Poliui, atsakė:
Norėčiau kiek pažingsniuoti sėdomis nuo to aš mažiau nuvargstu.
Daktaras vėl ėmė aiškinti:
Matot, mes turime ėjimą sėdomis ir ėjimą stačiomis. Ėjimas stačiomis efektyvesnis, bet labiau vargina. Tam reikalui vartojame pedalus: ligonis užlipa ant pedalų, tie kelia jam kojas, o jis pats laikosi įkibęs į žiedus, įtaisytus sienoje. O štai ėjimas sėdomis.
Inžinierius sudribo į sūpuojamą krėslą ir įstatė pėdas į judamas medines paminas, šarnyrais pritvirtintas prie sėdynės. Šlaunis, blauzdas ir kulkšnis jam suveržė diržais, kad jis negalėtų padaryti nė vieno savarankiško judesio. Paskui vyriškis atraitotomis rankovėmis griebė už rankenos ir ėmė iš visų jėgų sukti. Krėslas susiūbavo kaip hamakas, ir kojos staiga pradėjo judėti nepaprastu greičiu tiesėsi ir lenkėsi, davėsi čia priekin, čia atgal.
Štai jis bėga, tarė daktaras ir paliepė: Lėčiau. Teeinie žingsniu.
Vyriškis ėmė sukti palengviau, ir sėdintis storulis dabar žengė neskubiai, tik visas jo kūnas juokingai kraipėsi.
Atėjo dar du ligoniai, abu nežmoniškai stori, taip pat lydimi dviejų sanitarų nuogomis rankomis.
Juos užkėlė ant medinių arklių ir užgulė ant rankenų. Arkliai pradėjo šokinėti vietoje, baisingai kratydami raitelius.
Šuoliais! sušuko daktaras.
Pušiniai žirgai, kilsuodami kaip bangos, svirdinėdami kaip laivai, taip nukamavo abu pacientus, jog tuodu, vos gaudydami kvapą, vienu balsu ėmė gailiai rėkti:
Gana! Gana! Nebegaliu daugiau! Gana!
Gydytojas sukomandavo:
Stop!
Ir pridūrė:
Atsikvėpkite. Po penkių minučių varysime toliau.
Polis Bretinji vos įstengė užgniaužti juoką. Jis pastebėjo, kad raiteliai nėmaž nesušilę, o tuo tarpu rankenų sukėjai suplukę nuo prakaito.
Ar nebūtų geriau, tarė jis, jeigu jie pasikeistų vietomis?
Daktaras oriai atsakė:
O ne, mano mielas! Kur mankšta, o kur sunkus darbas: tai visai skirtingi dalykai. Sukti ratą nesveika, o vaikščioti ar jodinėti labai naudinga.
Polis pastebėjo moterišką balną.
Taip, tarė daktaras, vakare salė priklauso moterims. Antroje dienos pusėje vyrai neįleidžiami. O dabar pamatysite sausą plaukymą.
Jis parodė ištisą sistemą lentelių, galuose ir per vidurį judamai sujungtų. Čia išsitempdama, čia susitraukdama, toji sistema įgaudavo rombo arba kvadrato formą, panašiai kaip tas vaikų žaislas, kur žygiuoja susmaigstyti kareiviukai. Ant šių lentelių buvo galima nukryžiuoti ir priraišioti iš karto tris plaukikus.
Daktaras tarė:
Nėra net reikalo jums aiškinti sauso plaukymo privalumų: tariamajam mūsų plaukikui nereikia sušlapti nebent tik nuo prakaito ir todėl negresia nė mažiausias pavojus gauti reumatą.
Tuo metu sanitaras atnešė daktarui vizitinę kortelę.
Kunigaikštis de Ramasas. Atleiskite, brangusis, turiu eiti.
Likęs vienas, Polis apsidairė. Abu raiteliai vėl jojo smagia risčia; Obri-Pasteras tebevaikščiojo sėdomis, trys overniečiai, kratydami savo klientus, sunkiai pūtavo, jiems gėlė rankas ir strėnas. Atrodė, lyg jie maltų kavą.
Tuo metu sanitaras atnešė daktarui vizitinę kortelę.
Kunigaikštis de Ramasas. Atleiskite, brangusis, turiu eiti.