O vis dėlto šie žodžiai jai skambėjo ausyse ir širdy, tiktai juos, deja, ištarė kitas. Jinai išvydo ir tą kitą, ryte ją ryjantį akimis; ir jeigu tą akimirką jis būtų atsiradęs šiame kambary, ji būtų puolusi jam į glėbį!
VII
Kristiana negulė iki pat išnaktų, tačiau pabudo anksti, kai tiktai saulė pro atlapotą langą paleido į kambarį raudonos šviesos srautą.
Ji pažiūrėjo į laikrodį buvo penkta valanda ir vėl smagiai išsitiesė aukštielninka šiltame patale. Širdis džiaugsmingai plastėjo: jai rodėsi, kad šiąnakt ją aplankė laimė, didžiulė, neaprėpiama laimė. Ir ji klausė save: iš kur tas jausmas? Klausė save, kokia gi permaina ištiko, kad ji jaučiasi tokia laiminga? Vakar dienos liūdesys per naktį dingo, išsisklaidė kaip dūmas.
Taip, viskas aišku: ją myli Polis Bretinji! O, jis gi anaiptol ne toks, koks pasirodė jai pirmą dieną! Kad ir kaip įtempusi atmintį, ji nebegalėjo įsivaizduoti jo tokio, koks jis atrodė jai iš pradžių; dabar tai buvo visai nebe tas žmogus, su kuriuo ją supažindino brolis. Nei jo veide, nei elgsenoje nebeliko nieko, visiškai nieko iš ano Polio Bretinji, nes pirmykštis jo vaizdas palengva, iš lėto, diena iš dienos keitėsi: taip visados būna, kai su nauju pažįstamu pamažu suartėjame, o paskiau jį pamilstame. Mes nė patys nepastebime, kaip jis palieka mums mielas, kaip pasidaro mieli jo bruožai, judesiai, manieros, jo išorinis ir vidinis veidas. Jis stovi mums akyse, gyvena mūsų širdyse su savo balsu ir gestais, savo žodžiais ir mintimis. Mes suimame jį savin, suvokiame, atspėjame kiekvieno jo šypsnio, kiekvieno žodžio prasmę. Galų gale ima rodytis, kad jis ištisai priklauso mums, tiek mes mylime, kol kas dar nesąmoningai, visa, kas yra jo ir visa, kas eina iš jo.
Ir tada jau nebeįmanoma prisiminti, koks jis mums pasirodė pirmojo susitikimo metu, kai mes į jį žvelgėme abejingom akim.
Taip, ją myli Polis Bretinji! Galvodama apie tai, Kristianą nejautė nei baimės, nei nerimo, o tiktai gilų švelnumą, didžiulį, nuostabų, niekados nepatirtą džiaugsmą: ji mylima, jis jai prisipažino!
Tiesa, bent kiek ją baugino mintis, kaipgi jis laikysis su ja ir kaip jai pačiai laikytis su juo? Bet jai buvo drovu net galvoti apie tai, ir ji vijo šias mintis šalin, pasikliaudama savo moteriška nuojauta ir sugebėjimu kontroliuoti įvykių eigą. Ji nusileido žemyn tuo pat metu kaip visados ir rado Polį rūkantį cigaretę prie viešbučio durų. Jis pagarbiai ją pasveikino:
Labas rytas, ponia. Kaip jaučiatės?
Ji šypsodamasi atsakė:
Ačiū, puikiai. Labai gerai miegojau.
Jinai padavė jam ranką, būgštaudama, kad jis per ilgai jos neužlaikytų. Bet jis tik lengvai ją paspaudė, ir juodu pradėjo ramiai kalbėtis, lyg būtų viską pamiršę.
Per visą dieną jis nei žodžiu, nei žvilgsniu nepriminė jai, ką taip karštai išpažino vakar vakare. Ir kitom dienom laikėsi taip pat ramiai ir santūriai, ir ji vėl atgavo pasitikėjimą juo. Polis susiprato, galvojo jinai, kad labai ją įžeistų, jei elgtųsi per daug drąsiai; ir jinai vylėsi, netgi tvirtai įtikėjo, kad juodu bus sustoję tame žavingame abipusės simpatijos etape, kada žmonės mylisi, be baimės žvelgdami kits kitam į akis, kada jie dar niekuo neprasikaltę ir nejaučia jokių sąžinės priekaištų.
Vis dėlto ji vengė pasilikti su juo viena.
Bet štai, praėjus vos kelioms dienoms po iškylos prie Tazena dauburio, šeštadienį, dešimtą valandą vakaro, kai markizas, Kristiana ir Bretinji grįžo į viešbutį, palikę Gontraną didžiojoje kazino salėje belošiantį ekartė su ponais Obri-Pasteru, Rikjė ir daktaru Onora, Polis, pamatęs pro medžių šakas mėnulį, sušuko:
Vis dėlto ji vengė pasilikti su juo viena.
Bet štai, praėjus vos kelioms dienoms po iškylos prie Tazena dauburio, šeštadienį, dešimtą valandą vakaro, kai markizas, Kristiana ir Bretinji grįžo į viešbutį, palikę Gontraną didžiojoje kazino salėje belošiantį ekartė su ponais Obri-Pasteru, Rikjė ir daktaru Onora, Polis, pamatęs pro medžių šakas mėnulį, sušuko:
Kaip būtų gera tokią naktį nueiti prie Turnoelio griuvėsių!
Mintis Kristianai patiko: mėnulis ir griuvėsiai ją žavėjo, kaip žavi kone kiekvieną moterį.
Ji suspaudė markizui ranką:
Oi tėtuk, ar tu nenorėtum?
Markizas svyravo, jis mieliau būtų ėjęs miegoti.
Ji neatlyžo:
Tik pagalvok, koks gražus Turnoelis net ir dieną! Tu pats sakei, kad niekad nesi matęs tokių nuostabių griuvėsių! Viršum pilies stūkso aukštas kuoras... Kaipgi ta pilis turi atrodyti naktį?..
Jis pagaliau sutiko:
Na, gerai, einam. Pabūsim penkias minutes ir grįšim. Vienuoliktą valandą man reikia būt lovoje.
Taip, tuojau grįšim. O į ten juk ne daugiau kaip dvidešimt minučių kelio.
Ir visi trys iškeliavo. Kristiana ėjo už parankės su tėvu, o Polis greta jos.
Jis kalbėjo apie savo keliones: apie Šveicariją, Italiją, Siciliją. Pasakojo, kokį įspūdį jam padarė nauji reginiai, kokia ekstazė jį pagavo ant Monte Rozos kalno, kada saulė, pakilusi viršum apledijusių gūbrių pulko, viršum nebylios amžinųjų sniegų viešpatijos, nutvieskė gigantiškas viršukalnes skaisčia balta šviesa, ir jos užsidegė tarytum blyškūs švyturiai, kuriems lemta šviesti mirusiųjų karalystei. Pasakojo, kaip susijaudino, užkopęs prie pat baisingojo Etnos kraterio: jis, mažutis vabaliukas, štai atsidūrė tarp debesynų, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kur nieko daugiau nematyti, kaip vien jūra ir dangus mėlyna jūra žemai, mėlynas dangus aukštai, ir žvelgia pasilenkęs į tuos siaubingus žemės nasrus, alsuojančius troškiu mirties kvapu.