Ar yra pasaulyje žmonių, kurie gali džiaugtis tokiu gyvenimu? Kodėl gi ne? Ir kaip ji anksčiau nesuprato, kad esama šioje žemėje tokios laimės?
Mergaitės paskelbė, kad pietūs patiekti. Buvo jau šešta valanda. Pažadino markizą ir Gontraną, ir visa kompanija turkiškai susėdo prie lėkštelių, slidinėjančių ant žolės. Seserys visiems patarnavo, ir vyrai atsainiai naudojosi jų paslaugomis. Valgė iš lėto, vaisių žieves ir viščiukų kaulus mėtydami vandenin. Buvo atnešta ir šampano; kai šovė iš butelio pirmas kamštis, visi krūptelėjo, toks netikėtas šioj vietoj buvo tasai garsas.
Vakarėjo; oras vėso; ežeras, ramiai snaudžiantis kraterio dugne, gaubstėsi prieblanda ir keistu liūdesiu.
Kai saulė nukrypo iki laidos, padangė suliepsnojo, ir ežeras ūmai virto ugnies taure; paskui, kai saulė nusėdo, visas horizontas paliko raudonas it gęstantis laužas, ir ežeras virto kraujo taure. Ir šit iš už kalno keteros patekėjo kone pilnas mėnulis, visai dar blyškus šviesiame dangaus skliaute. Sutemos leidosi ant žemės, o mėnulis, apvalus ir spindintis, kilo viršum kraterio, tokio pat apvalaus kaip jis. Atrodė, kad štai jis tuoj puls į kraterio gelmes. O kai jis iškopė aukščiau, ežeras virto sidabro taure. Tada jo paviršius, visą dieną buvęs lygus kaip stiklas, pašiurpo nuo raibulių, vienur lengvučių, kitur plačiau nuskriejančių. Galėjai pamanyti, kad viršum ežero sklando dvasios, traukdamos palei vandenį nematomas skraistes.
Tai žaidė mėnesienoje didelės gilumų žuvys šimtamečiai karpiai ir godūs lydžiai.
Seserys Oriol sudėjo indus ir butelius atgal į pintinę. Vežėjas ją nunešė, ir visa kompanija pakilo.
Beeinant siauru miško keliuku, marguojančiu nuo šviesos dėmelių, tarsi lyte lyjančių pro lapus ant žolės, Kristianą staiga išgirdo, kaip Polis, žengiąs jai iš paskos, pačiame voros gale, sukuždėjo šnopuodamas kone prie pat jos ausies.
Aš myliu jus! Myliu jus! Myliu jus!
Širdis Kristianai ėmė pašėlusiai plakti, jai pakirto kojas, ir ji vos neparpuolė. Ir vis dėlto ji ėjo! Ėjo kaip apdujusi, nors ir kaip jai knietė atsisukti, išskėsti rankas ir prispausti lūpas prie jo lūpų. Tuo tarpu jis pastvėrė kraštą skarelės, dengiančios jai pečius, ir ėmė aistringai jį bučiuoti. O ji žengė kaip žengusi, kone be sąmonės, nebejausdama žemės po kojomis.
Kaip tik tuo metu jie išlindo iš po šakų skliauto į skaisčiai nušviestą laukymę, ir jinai bematant susitvardė. Tačiau, prieš sėsdama į lando, pasigręžė ir, tartum atsisveikindama su ežeru, abiem rankomis pasiuntė jam karštą bučinį; ir vyriškis, atėjęs jai iš paskos, viską suprato.
Važiuojant atgal, Kristiana sėdėjo nejudėdama, nepajėgdama sutelkti minčių, visa apkvaitusi, lyg būtų prisitrenkusi krisdama. Grįžus į viešbutį, greitai užlipo aukštyn ir užsidarė savo kambaryje. Užstūmusi sklendę, dar pasuko ir raktą, toks gyvas jai buvo jausmas, tarsi ir dabar kažkas ją vytųsi ir siektų pagauti į glėbį. Paskui sustojo drebėdama vidury tuščio pustamsio kambario. Nuo žvakės, pastatytos ant stalo, per sienas driekėsi virpuliuojantys baldų ir užuolaidų šešėliai. Kristiana susmuko į krėslą. Mintys sukosi galvoje, pynėsi, sklaidėsi, ir ji negalėjo sugaudyti jų, surikiuoti, susieti į rišlią grandinę. Ir nežinia kodėl ją apėmė graudumas: ji pasijuto vieniša tuščiame kambaryje, sugniuždyta ir nelaiminga, pasijuto paklydusi gyvenime lyg tankioj girioj.
Kur ji eina? Kas jai daryti?
Sunkiai alsuodama, ji atsistojo, atvėrė langą, pakėlė stogelį ir atsirėmė į palangę. Padvelkė vėsa. Iš plačių dangaus erdvių, tokių pat tuščių kaip ir jos kambarys, vienišas, liūdnas, tolimas mėnulis, iškopęs į melsvas nakties aukštybes, liejo ant medžių ir kalnų savo šaltą, žiaudrią šviesą.
Miegojo ir gamta, ir žmonės. Tik tyli smuiko rauda tarpais sutrikdydavo gilią slėnio rimtį: Sen Landri kas vakarą iki vėlumos griežė savo partijas. Kristiana vos vos girdėjo tėvą gailią virpančių stygų aimaną, tai nutylančią, tai vėl atplaukiančią iš tolumos.
Matant šį nykų mėnulį, pasiklydusį plyname danguje, klausantis šios nykios melodijos, skardenančios nebylią naktį, Kristianai širdį užgulė toks klaikus vienatvės jausmas, kad ji graudžiai pravirko. Jai slogino krūtinę, kūną varstė šiurpuliai, ir visa ji virpėjo ir trūkčiojo, lyg būtų susirgusi baisia liga. Ir staiga jai pasidarė aišku, kad ji taip pat vienui viena gyvenime.
Lig šios dienos ji to nesuvokė, bet dabar sielos nerimas jai tą parodė taip ryškiai, kad ją paėmė baimė, ar tik nesimaišo protas.
Betgi ji turi tėvą, brolį, vyrą! Ji vis dėlto juos myli, o ir jie myli ją! Ir šit ji ūmai atitolo nuo jų, paliko jiems svetima, tarsi vos vos juos pažinotų! Rami tėvo meilė, nuoširdus brolio prisirišimas, šaltas vyro švelnumas viskas, viskas nublėso jos akyse. Vyras? Šitas raudonskruostis plepys, atsainiai ją klausiantis: Kaip šįryt jaučiatės, brangioji? nejaugi tai jos vyras? Ir ji priklauso jam pagal vedybų sutartį? Ar gali būti, kad jos kūnas ir siela priklausytų šitam žmogui? O, kokia ji vieniša ir bejėgė!
Užmerkusi akis, ji pažvelgė į savo vidų, į savo sielos gilumas. Ir išvydo vieną po kito visus tuos, su kuriais gyveno: štai tėvas, nerūpestingas, ramus, patenkintas gyvenimu, kai niekas nekvaršina jam galvos; štai brolis, šaipūnas ir skeptikas; štai vyras, amžinas nenuorama, kuriam galvoj vien tik skaičiai ir kuris bet kada gali jai apreikšti: Šiandien padariau puikų biznį, bet niekad nepasakys: Aš myliu tave!