Tai buvo visai dar jaunas vyriškis, žydas, stambus verteiva. Vertėsi jis kuo pakliuvo, o kadangi turėjo stebėtinai vinklų protą, greitą nuovoką ir neklystančią orientaciją, viskas jam puikiai klojosi. Buvo neaukštas, pagal savo ūgį jau kiek per storas, kakta pliktelėjusi, skruostai putlūs kaip vaiko, rankutės riebios, kojos trumpos; veidas jo buvo skaistus, bet atrodė nesveikas, ir kalbėjo jis neįtikėtinai lengvai.
Markizo de Ravenelio dukrą jis vedė iš išskaičiavimo, trokšdamas prasigauti su savo spekuliacijomis į tuos visuomenės sluoksnius, kuriems pats nepriklausė. Beje, markizas turėjo apie trisdešimt tūkstančių frankų metinių pajamų ir tiktai du vaikus, o Andermato turtas prieš vedybas, kai jam dar nebuvo nė trisdešimties metų, siekė penketą ar šešetą milijonų ir veikiai turėjo išaugti ligi dešimties ar dvylikos, dirva tokiam derliui buvo jau parengta. Ponas de Ravenelis, žmogus neryžtingas, silpnabūdis, nepastovus ir bevalis, iš pradžių su pasipiktinimu atmetė pasiūlymą susigiminiuoti su žydų šeima: jis negalėjo nė pagalvoti, kad jo duktė kada nors taps izraelito žmona; pusę metų jis spyrėsi, bet galiausiai neatlaikė pinigų maišo spaudimo ir sutiko su sąlyga, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai.
Tačiau visos viltys susilaukti vaikų iki šiol tebebuvo tuščios. Ir šit markizas, kuris jau prieš dvejetą metų susižavėjo Anvalio šaltiniais, prisiminė, kad daktaras Bonfilis savo brošiūroje žada pagydyti ir nevaisingumą.
Taigi jis pasikvietė dukterį, ir žentas pats ją čia atlydėjo, norėdamas padėti jai įsikurti ir, kaip patarė jo gydytojas Paryžiuje, pavesti daktaro Latono globai. Vos tik atvažiavęs, Andermatas tuojau pat susirado daktarą ir dabar išsamiai dėstė jam visus pastebėtus žmonos negalių simptomus. Baigdamas priminė, jog didžiausia jam baimė netekti paskutinės vilties tapti tėvu.
Daktaras Latonas leido jam išsišnekėti, paskui kreipėsi į jaunąją pacientę:
Gal jūs turite ką pridurti, ponia?
Ji atsakė rimtai:
Ne, pone, nieko.
Jis tarė:
Jeigu taip, tai paprašysiu jus štai ko: malonėkite nusirengti kelioninius rūbus, nusiimti korsetą ir užsivilkti vien tiktai baltą, visiškai baltą peniuarą.
Pamatęs, kad ji nustebo, daktaras gyvai ėmė aiškinti savo sistemą:
Dievaži, ponia, tai visai paprastas dalykas. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad visų ligų priežastis sugedęs kraujas arba kokia organiška yda, o dabar mes galvojame labai paprastai: daugeliu atvejų, konkrečiai ir jūsų, tie neaiškūs negalavimai, kuriais jūs skundžiatės, ir net sunkios, labai sunkios, mirtinos ligos gali kilti vien iš to, kad kuris nors organas dėl veikiai atrandamų priežasčių nenormaliai išsiplečia ir tuo susilpnina gretimus organus, sutrikdo harmoniją bei pusiausvyrą žmogaus kūne, išmuša iš vėžių arba sustabdo jo funkcijas, suvaržo visų kitų organų veiklą.
Jeigu, sakysim, žmogui išpūstas skrandis, lengvai gali susidaryti įspūdis, kad jis serga širdies liga: suspausta, nebegalėdama laisvai judėti, širdis ima daužytis, plaka neritmingai, kartais net su pertrūkiais. Kepenų arba kai kurių liaukų padidėjimas gali labai pakenkti organizmui, bet nepastabus gydytojas ieškos negalavimo priežasčių visai kitur.
Taigi visų pirmiausia turime nustatyti, ar visi ligonio organai yra reikiamo dydžio ir savo vietoje. Žmogaus sveikatą gali pakirsti net ir menkas nenormalumas. Todėl, ponia, jums leidus, aš kuo rūpestingiausiai jus apžiūrėsiu ir nubrėšiu ant peniuaro jūsų organų padėtį, ribas ir dydį.
Pasidėjęs cilindrą ant kėdės, daktaras kalbėjo laisvai ir su įkarščiu. Kai plati jo burna žiodavosi, dvi stambios raukšlės skustuose veiduose dar pagilėdavo, ir jis atrodydavo bent kiek panašus į dvasininką.
Andermatas susižavėjęs sušuko:
Šit kaip! Koks įžvalgumas! Nuostabu. Labai naujoviška, labai modernu.
Labai modernu, jo lūpose tai buvo didžiausias pagyrimas.
Kristianai visa tai atrodė be galo juokinga; ji pakilo ir nuėjo į savo kambarį, o po valandėlės grįžo su baltu peniuaru.
Gydytojas paprašė ją atsigulti ant kanapos, išsitraukė iš kišenės pieštuką su trimis grafitais juodu, raudonu ir mėlynu ir ėmė barkšnoti ir klausyti savo naująją pacientę, kiekvieną ištirtą organą žymėdamas ant peniuaro lengvais įvairių spalvų brūkšniais.
Kai jis taip pasidarbavo ketvirtį valandos, Kristiana liko panaši į žemėlapį su nubrėžtomis žemynų, jūrų, pusiasalių ribomis, valstybių sienomis, upėmis bei miestais, taip pat su visų tų geografinių objektų pavadinimais, nes palei kiekvieną skiriamąją liniją daktaras parašė du ar tris lotyniškus žodžius, tesuprantamus jam vienam.
Išklausęs visus ponios Andermat vidinius ūžesius ir ištuksenęs skardžiai ir dusliai skambančias jos kūno dalis, daktaras išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę raudonos odos aptaisais ir auksuotomis briaunomis, pagal abėcėlę padalintą skyreliais, pasižiūrėjo į rodyklę, atskleidė reikiamą puslapį ir užrašė: Stebėjimas Nr. 6347. Ponia A., 21 metų.
Paskui peržvelgė nuo galvos iki kojų išmargintą peniuarą ir, skaitydamas savo užrašus, kaip egiptologas kad skaito hieroglifus, persirašė juos į knygutę. Užbaigęs pareiškė:
Baimintis nėra ko, viskas normalu, yra tik vienas mažas, labai mažas nukrypimas, kurį atitaisys kokia trisdešimt angliarūgštės vonių. Be to, rytais iki pietų išgersite triskart po pusę stiklinės mineralinio vandens. Daugiau nieko. Aš vėl užeisiu pas jus po keturių ar penkių dienų.