Tą rytą jis taip pat skubiai žengė į gydyklą, plaikstydamasis ilgais nudėvėto surduto skvernais, iš tolo panašiais į paukščio sparnus. Staiga jį sustabdė kažkieno balsas:
Daktare!
Bonfilis atsigręžė. Jo liesas veidas buvo išvagotas gilių, piktų raukšlių, kurios atrodė juodos, ir negražiai apžėlęs pilkšva, retai kerpama barzda. Stengdamasis nusišypsoti, jis nukėlė šilkinį cilindrą, dengiantį jo plaukus, ilgus, juodus, jau apyžilius apyžebrius, kaip sakydavo jo varžovas, daktaras Latonas. Paskui žingtelėjo į priekį, nusilenkė ir tarė:
Labas rytas, ponas markize. Tikiuosi, jūs šiandien gerai jaučiatės?
Markizas de Ravenelis, išsičiustijęs nedidelis žmogutis, padavė gydytojui ranką ir atsakė:
Puikiai, daktare, puikiai, ar bent jau neblogai. Vis dar smelkia strėnas, bet šiaip man jau geriau, kur kas geriau, o juk turėjau dar tik dešimt vonių. Pernai pajutau pagerėjimą tik po šešioliktos, prisimenate?
Prisimenu, kaipgi!
Bet ne apie tai aš noriu su jumis pakalbėti. Šįryt atvažiavo mano duktė, ir man reikia dabar pat pasitarti su jumis, nes mano žentas ponas Andermatas, Viljamas Andermatas, bankininkas...
Taip, žinau.
Mano žentas turi rekomendacinį laišką daktarui Latonui. Bet aš pasitikiu tik jumis, todėl norėčiau jus paprašyti, kad užeitumėt į viešbutį, kol dar... suprantate?.. Man rodės, kad bus geriau pasakyti viską atvirai... Jūs šiuo metu neužimtas?
Daktaras Bonfilis, didžiai susijaudinęs ir sunerimęs, užsidėjo cilindrą ir atsakė:
Ne, dabar kaip tik aš laisvas. Jūs norėtumėte, kad eičiau drauge su jumis?
Taip, žinoma.
Ir apsigręžę juodu sparčiai patraukė lenkta alėja į viešbutį Splendid, pastatytą kalno šlaite, kad turistai galėtų gėrėtis plačiu reginiu.
Juodu užkopė į antrą aukštą ir įžengė į saloną greta de Ravenelių ir Andermatų kambarių. Markizas paliko gydytoją vieną ir nuėjo pas dukterį.
Veikiai jis grįžo drauge su ja. Tai buvo jauna moteris, šviesiaplaukė, nedidukė, išblyškusi ir labai graži; jos veido bruožai atrodė kone vaikiški, tačiau drąsus, ryžtingas ir atviras melsvų akių žvilgsnis teikė visai gležnutei, grakščiai jos povyzai savotiško žavesio ir tvirtumo. Sunkios ligos ji neturėjo, bloga savijauta, liūdesys, kartais ašaros be jokios priežasties, irzlumas be jokio pagrindo, žodžiu, mažakraujystė. O svarbiausia, ji geidė vaiko: jau dveji metai, kai ištekėjusi, o iki šiol nesulaukia kūdikio.
Daktaras Bonfilis pareiškė, kad Anvalio šaltinių vanduo visagalis, ir tuojau pat ėmėsi rašyti paskyrimus.
Daktaro Bonfilio paskyrimai atrodė grėsmingai tai buvo nelyginant kaltinamieji aktai.
Jis išdėstydavo juos dideliame baltame liniuoto popieriaus lakšte atskirais paragrafais, kurių kiekvienam tekdavo po dvi ar tris eilutes, parašytas įnirtingu braižu, smailiakampėmis, aukštyn stirksančiomis raidėmis.
Vieni po kitų, išsirikiavę nuožmiomis eilėmis, čia ėjo milteliai, mikstūros, piliulės, kuriuos reikėjo vartoti tai rytą, nevalgius, tai dieną ar vakare. Ir skaitant atrodė, lyg ten būtų parašyta:
Kadangi p. X serga chroniška, nepagydoma ir mirtina liga, jis privalo vartoti:
1) chinino sulfatą, nuo kurio jis apkurs ir neteks atminties;
2) kalio bromidą, nuo kurio jam suges skrandis, nusilps protinės galios, odą išbers spuogai, o iš burnos eis dvokiantis kvapas;
3) kalio jodidą, nuo kurio jam išseks visos vidaus sekrecijos liaukos, reikalingos tiek smegenų, tiek ir kitų organų veiklai, ir jis pamažu virs visišku paliegėliu ir silpnapročiu;
4) natrio salicilatą, kurio gydomosios savybės dar neištirtos, bet nuo kurio ligonį veikiausiai netrukus ištiks staigi mirtis.
O be viso to, dar chloralį, kuris sumaišo protą, ir beladoną, kuri aptemdo regėjimą, drauge su visokiais augalų nuovirais bei mineraliniais junginiais, gadinančiais kraują, ardančiais organus, tirpdančiais kaulus ir pagaliau numarinančiais tuos, kurių nenugalavo liga.
Rašė jis ilgai, ir vienoj, ir kitoj lakšto pusėj, ir galiausiai padėjo parašą nelyginant teisėjas, tvirtinąs mirties nuosprendį.
Kristiana, sėdėdama priešais, žiūrėjo į daktarą, ir jos lūpų kampučiai virpėjo nuo tramdomo juoko.
Kai jis žemai nusilenkęs išėjo, jinai griebė primargintą popierių, suglamžė jį, metė į židinį ir pagaliau linksmai nusijuokė.
Ak, tėti, kurgi tu atkasei šitą senieną? Juk tai kažkoks kaimo pirklys!.. O, tik tu ir tegalėjai surasti daktarą iš praeito šimtmečio!.. Na ir juokingas jis... ir nešvarus... fi, koks nešvarus... Kaip sau norite, jis bus suteršęs mano plunksnakotį...
Durys atsivėrė, pasigirdo Andermato balsas: Prašom, daktare, ir įėjo daktaras Latonas. Tiesus, lieknas, korektiškas, neaiškaus amžiaus, elegantiškai apsirengęs, nešinas šilkiniu cilindru, ypač mėgstamu gydytojų, praktikuojančių Overnės kurortuose, šis skustaveidis paryžietis gydytojas panėšėjo į vasaroj antį aktorių.
Suglumęs markizas nežinojo, nei ką sakyti, nei kaip elgtis, o jo duktė prisidengė burną nosinaite ir apsimetė kosinti, kad nenusikvatotų tiesiai į veidą naujajam svečiui. O šis laisvai nusilenkė Kristianai ir atsisėdo į krėslą, kurį jinai be žodžių parodė. Andermatas, įėjęs drauge su juo, ėmė pasakoti su visom išgalėm apie žmonos sveikatos būklę, apie jos negalavimus ir jų simptomus, išdėstė, ką mano Paryžiaus gydytojai, į kuriuos jie kreipėsi, o paskui pareiškė ir savo nuomonę, kurią tvirtai argumentavo, berdamas mediciniškus terminus.