Į tą kelią reikėjo kopti vorele siauru taku per vynuogynus. Kristiana sparčiai ir lengvai žengė visų priekyje. Vos tik atvažiavusi čionai, ji pasijuto lyg naujai užgimusi: tokios gyvenimo ir džiaugsmo pilnaties iki tol ji niekad nebuvo patyrusi. Galimas daiktas, kad savijauta jai pagerėjo nuo vonių: organizmas atsikratė lengvų negalavimų, be regimos priežasties slegiančių žmogų ir keliančių niūrias mintis, ir ji giedriau ėmė žvelgti į pasaulį, daugiau jame rasdavo kuo žavėtis. O gal ji atgijo ir pažvalėjo kaip tik nuo to, kad greta jos nuolat buvo tasai paslaptingas, neramios dvasios žmogus, mokąs ją protauti ir pažinti gyvenimą?
Ji lėtai ir giliai kvėpė orą, sau mintyse kartodama tai, ką jis pasakė apie vėjyje sklindančius aromatus. Jis iš tikrųjų mane išmokė jausti ore kvapus, mąstė jinai. Ir Kristiana ėmė skirti visus aromatus, o ypač lengvą, švelnutį, sunkiai pagaunamą žydinčių vynuogių kvapsnį.
Jinai užkopė į kelią, o paskui ją ir kiti. Susidarė poros. Andermatas su Luiza, vyresniąja iš seserų Oriol, patraukė pirmieji, kalbėdamiesi apie Overnės žemių derlingumą. Ši overnietė, tikra savo tėvo duktė, iš jo paveldėjusi praktišką nuovoką, gerai nusituokė apie žemės ūkį, žinojo viską iki smulkmenų apie lauko darbus; ir pasakojo apie tai maloniu balsu, rimtai ir santūriai, kaip buvo išmokyta vienuolyne.
Klausydamasis Luizos, Andermatas žvilgčiojo į ją skersomis ir galvojo, kad ši protinga mergaitė, su tokiu išmanymu svarstanti praktinius gyvenimo klausimus, iš tikrųjų žavi. Kartais jis, mažumėlį nustebęs, sušukdavo:
Ką jūs sakote? Hektaras žemės Limanėje kainuoja iki trisdešimties tūkstančių frankų?
Taip, pone, jeigu ji apsodinta obelimis, gerai prižiūrimomis ir vedančiomis desertinius obuolius. Juk Paryžiui beveik visus vaisius tiekia mūsų kraštas.
Andermatas apsigręžė ir su pagarba apžvelgė Limanę. Priešais juos plytėjo neužmatoma lyguma, visuomet apsiklėtusi lengvute melsvo ūko skraiste.
Kristiana ir Polis taip pat stovėjo ir gėrėjosi bekrašte padūmavusia plynuma, taip viliojančia akį, jog norėjosi tik žiūrėti ir žiūrėti be galo.
Abipus kelio augo didžiuliai riešutmedžiai, kurių kuplūs vainikai teikė gaivų pavėsį. Kelias jau nebekilo aukštyn, o vinguriavo kalno atšlaite, kuri žemai buvo nuklota vynuogynų kilimu, o aukščiau užžėlusi lygia veja, žaliuojančia ligi pat gūbrio, šioje vietoje gana žemo.
Polis sušnibždėjo:
Na, argi ne gražu? Sakykit, argi ne gražu? Kodėl šitas peizažas taip mane jaudina? Iš tiesų gi, kodėl? Tie žavūs toliai ir tos platumos, neaprėpiamos platumos stačiai glosto širdį. Žiūri į šitą lygumą, ir atrodo, kad mintys taip ir skleidžia sparnus, ar ne? Jos kyla aukštyn, plevena ore, sklando padangėje ir skrieja kažkur tolyn, į tas išsvajotas šalis, kurių niekados neišvysime. Taip, šitas reginys kaip tik tuo ir įstabus, kad primena mums veikiau svajonių pasaulį, o ne akivaizdžią tikrovę.
Kristiana klausėsi tylėdama, gaudė kiekvieną žodį, tarsi kažko laukdama, kažko tikėdamasi, ir jaudinosi, nė pati nežinodama kodėl. Jai iš tikrųjų vaidenosi neregėti kraštai, rausvi ir žydri, fantastiški ir slėpiningi kraštai, nepasiekiami, bet nuolat viliojantys kraštai, prieš kuriuos nublanksta visa kita.
Jis vėl prakalbėjo:
Taip, čia gražu gražu, ir tiek. Kitas kraštovaizdis labiau apraibins akį, bet nebus toks harmoningas. Ak ponia, grožis, harmoningas grožis! Tik jis vienas egzistuoja pasaulyje. Nėra nieko daugiau, vien grožis! Bet kaip maža žmonių jį supranta! Kūno ar statulos linija, kalnagūbrio kontūrai, paveikslo arba šito va slėnio spalvos, nenusakomas Džokondos žavesys, frazė, griebianti jums už širdies, menkutis štrichas, kurio dėka dailininkas virsta kūrėju, prilygstančiu dievui, ar daug yra žmonių, kurie tatai pastebi? Paklausykite poros strofų iš Bodlero.
Ir jis padeklamavo:
Ar iš dangaus tu, ar iš pragaro vis vien,
O Grože! baisenybe tu šiurpi, ledine,
Jei tavo žvilgsnis atveria duris erdvėn
Tos Begalybės, kurią myliu nepažinęs.
Ar dievas, ar šėtonas, ar daina sirenos,
Tos Begalybės, kurią myliu nepažinęs.
Ar dievas, ar šėtonas, ar daina sirenos,
Vis viena, jei tu fėja degančių akių.
Šviesa, ritmu, kvapais, manoji karaliene,
Puoši pasaulį, geibi iš minčių sunkių1
Kristiana žiūrėjo į jį, stebėdamasi jo jausmingumu ir žvilgsniu klausdama, kuo gi ypatingos šios eilutės.
Jis atspėjo jos mintis ir, bent kiek suirzęs, kad ji nėmaž nereagavo į jo entuziazmą ir taip raiškiai padeklamuotas eiles, tarė su vos juntama panieka:
Kvailas aš įsigeidžiau, kad jūs iš karto pamiltumėte tokios subtilios dvasios poetą. Na, bet, manau, ateis diena, kada ir jūs pajusite šitą poeziją. Moters pažinimas ne tiek sąmoningas kiek intuityvus, ir giliau užslėptą menininko mintį ji suvokia tik tada, kai jo balsas susilaukia atgarsio jos sieloje.
Ir nusilenkęs pridūrė:
Ponia, aš pasistengsiu sužadinti jumyse šitą atgarsį.
Jo žodžiai neatrodė jai įžūlūs, o tiktai keisti; bet šiuo tarpu ji nė nemėgino jų suvokti, nes jos mintis ūmai užvaldė naujas atradimas: kadangi visų pirma į akis krinta itin aukštas jo ūgis, itin tvirtas sudėjimas ir itin vyriška laikysena, tai ne iš karto pastebi, koks rafinuotas jo skonis ir kaip elegantiškai jis rengiasi.