Ėmė rinktis tikintieji.
Kristiana ir abi mergaitės užėmė garbingas vietas presbiterijoje. Priešais jas, kitame presbiterijos krašte, sėdėjo trys išsipustę jauni vyrai mero, jo padėjėjo ir municipalinio tarėjo sūnūs, kurie, įtaikaujant vietinei valdžiai, buvo išrinkti palydovais aukų rinkėjoms.
Viskas praėjo puikiai.
Pamaldos greit baigėsi. Žmonės sumetė šimtą dešimt frankų, Andermatas davė penkis šimtus, markizas penkiasdešimt, Polis Bretinji šimtą frankų, tad viso labo susidarė septyni šimtai šešiasdešimt frankų negirdėtas dalykas Anvalio parapijoj.
Po visų apeigų Kristiana nusivedė seseris Oriol į viešbutį. Šiedvi jautėsi lyg ir kiek nedrąsiai, bet laikėsi gražiai; kalbėjo, tiesa, mažai, bet veikiau iš kuklumo, o ne iš drovumo. Pusryčiavo jos prie bendro stalo ir ypač patiko vyrams visiems be išimties.
Vyresnioji buvo rimtesnė ir kultūringesnė banaliąja šio žodžio prasme, jaunėlė gyvesnė ir simpatiškesnė, bet jiedvi tiek buvo panašios viena į kitą, jog vos begalėjai jas atskirti.
Pakilę nuo stalo, visi nuėjo į kazino, kur antrą valandą turėjo prasidėti daiktinė loterija.
Parkas, pilnas kurortininkų ir kaimiečių, panėšėjo į mugę.
Muzikantai kinų stiliaus altanoje grojo kaimišką simfoniją, sukurtą paties Sen Landri. Polis, lydįs Kristianą, sustojo.
Ką jūs pasakysite? tarė jis. Visai neblogas dalykas. Tasai vyrukas talentingas. Jeigu čia grotų geras orkestras, įspūdis būtų iš tiesų didelis.
Paskui paklausė:
Jūs mėgstate muziką, ponia?
Labai.
O man muzika pagunda ir kančia. Kai klausausi mėgstamo kūrinio, man atrodo, kad jau patys pirmieji garsai nuplėšia nuo manęs odą, ji sakytum ištirpsta, išsisklaido, dingsta, aš lieku tarsi nuluptas ir pasijuntu bejėgis prieš muzikos antplūdį. Orkestras groja tiesiog mano nervais, nuogais, virpančiais, sulig kiekviena gaida krūpsinčiais nervais. Aš klausausi muzikos ne vien ausimis, o visomis kūno pajautomis, tirtėdamas nuo galvos iki kojų. Tai man visų didžiausias malonumas, pasakysiu net visų didžiausia laimė.
Kristiana nusišypsojo:
Jūsų jausmai labai stiprūs.
Dievaži, ko gi vertas gyvenimas be stiprių jausmų? Aš nepavydžiu žmonėms, kurių širdis apsitraukusi vėžlio kiautu ar begemoto oda. Laimingas tik tas, kurį pojūčiai žeidžia iki skausmo, sukrečia iki sielos gelmių, tas, kuris sugeba jais mėgautis it kokiu skanėstu. Reikia sąmoningai jausti visus savo išgyvenimus, džiaugsmingus ar liūdnus, reikia, kad jie kiaurai tave perimtų ir apsvaigintų ir tu pajustum arba saldžiausią palaimą, arba skaudžiausią kančią.
Jinai pakėlė į jį akis: tai, ką girdėjo dabar, lygiai kaip ir tai, ką girdėjo visą praeitą savaitę, buvo jai labai neįprasta.
Taip, visą praeitą savaitę naujasis bičiulis o jis iš karto tapo jos bičiuliu, nors ir kokį nemalonų įspūdį buvo padaręs pirmojo susitikimo dieną, tolydžio trikdė jai ramybę, kėlė jos sieloje sąjūdį, lyg būtų metęs akmenis į tykų tvenkinį. Ir iš tiesų į šitą dar neatbudusią sąmonę be paliovos krito sunkūs akmenys.
Kristianos tėvas, kaip ir visi tėvai, žiūrėjo į dukrą kaip į mažą mergytę, su kuria niekas nekalba apie rimtus dalykus; brolis juokino ją, bet nevertė jos mąstyti; vyrui nė į galvą neateidavo, kad su žmona būtų galima leistis į kalbas apie ką nors tokio, kas neliečia jų bendro gyvenimo, ir taip iki šiolei jos dvasia snaudė be jokių troškimų ir abejonių.
Ir šit naujasis bičiulis drąsiu žodžiu it kirviu ėmė daužyti kevalą, kuriame glūdėjo Kristianos protas. Maža to, jis buvo iš tų vyrų, kurie patinka moterims, visoms iki vienai, pačia savo natūra, karšto jausmo galia. Jis mokėjo su jomis kalbėti, ir visa, ką jis sakydavo, rasdavo atbalsį jų sąmonėje. Netikęs jokiam įtemptam darbui, tačiau be galo nuovokus, visados apsėstas arba aistringos meilės, arba neapykantos, jis apie viską kalbėdavo su naiviu fanatiko įkarščiu ir lengvai galėjo šiandien paniekinti tai, ką vakar liaupsino. Jam nestigo ir moteriško charakterio bruožų patiklumo, vidinio žavesio, gyvumo ir jaudrumo, kurie puikiai derinosi su pranašesniu, aktyvesniu, plačiu ir įžvalgiu vyro protu.
Prie jų skubiai priėjo Gontranas.
Norite pamatyti Onorą su žmona? tarė jis. Atsigręžkite!
Juodu atsigręžė ir išvydo daktarą Onorą, o greta jo storą seną damą su mėlyna suknia. Ant skrybėlaitės jai buvo visa krūva įvairiausių augalų ir žiedų, tad jos galva panėšėjo į darželį. Kristiana nustebusi paklausė:
Čia jo žmona? Betgi ji kokia penkiolika metų už jį vyresnė!
Taip, jai šešiasdešimt penkeri metai. Kadaise ji buvo akušerė, na ir prisiviliojo daktarą, belankydama gimdyves.
Beje, kiek teko girdėti, tai viena iš tų šeimų, kur nuo ryto lig vakaro kivirčai.
Išgirdę minios klegesį, jie grįžo prie kazino. Ant didelio stalo priešais duris buvo išdėlioti loterijon leidžiami daiktai. Petriusas Martelis, padedamas smulkutės juodaplaukės panelės Odlen iš Odeono, traukė ir skelbė numerius, linksmindamas publiką šarlataniškais reklamos šūksniais. Pasirodė ir markizas su Oriolių mergaitėmis ir Andermatu. Jis paklausė:
Argi mes niekur neisime? Čia toks triukšmas.
Buvo sutarta pavaikščioti kalnų keliu, einančiu iš Anvalio į Roš Pradjerą.