Andermatas neatlyžo:
Būtinai reikia paragauti.
Bet gydytojui, atrodė, tas visai nerūpėjo.
Bent jau palaukim, kol nusistos.
Visi aplinkui spraudėsi artyn. Tolesnės eilės stūmė priešakines į dumblą. Vienas berniukas nusprūdo į vandenį; visi nusikvatojo.
Senis Oriolis ir jo sūnus oriai stebėjo keistą reiškinį, dar nežinodami, ką apie tai galvoti. Tėvas padžiūvęs, aukštas ir liesas, veidas jo skustas, prakaulus rimto kaimiečio veidas; sūnus taip pat liesas, tik dar aukštesnis, tikras milžinas, su ūsais, panašus lyg į kareivį, lyg į vynuogininką.
Vanduo vis smarkiau plūdo, vis labiau burbuliavo ir palengva ėmė skaidrėti.
Minia subruzdo: pasirodė daktaras Latonas su stikline rankoje. Atbėgo jis suplukęs, šniokštuodamas ir nustėro: prie naujojo šaltinio, užkėlęs koją ant krašto, tarsi generolas, pirmas įžengęs į priešo teritoriją, stovi jo kolega, daktaras Onora.
Vos gaudydamas kvapą, jis paklausė:
Jūs ragavote?
Ne. Laukiu, kol nusistos.
Daktaras Latonas pasisėmė vandens ir susikaupęs, nutaisęs giliamintišką vyno degustatoriaus miną, nugėrė gurkšnį. Paskui pareiškė: Puikus! žodis, nė kiek nepavojingas autoritetui, ir atkišo stiklinę savo varžovui.
Gal norėsite?
Tačiau daktaras Onora iš tikrųjų nemėgo mineralinių vandenų ir šypsodamas atsakė:
Dėkui! Pakaks jūsų įvertinimo. Aš žinau jo skonį.
Jis žinojo visų čionykščių vandenų skonį ir juos vertino, tik visai kitu požiūriu. Pasigręžęs į senį Oriolį, tarė:
Jam toli gražu iki jūsų vynelio!
Senis patenkintas nusišypsojo.
Nėra ko nė kalbėti, ponas daktare.
Prisižiūrėjusi lig valiai, Kristiana pakilo eiti namo.
Jos brolis ir Polis vėl praskyrė jai kelią per žmones. Su tėvu už parankės ji sekė jiems įkandin. Ūmai ji paslydo ir vos nepargriuvo; pažvelgusi sau po kojomis, pamatė, jog užmynė ant kruvino, žemėmis aplipusio mėsos gabalo su juodų vilnų kuokštais. Tai buvo šuniuko liekanos: jį sudraskė akmens atplaišos ir sutrypė minia.
Kristianai užėmė kvapą, ji taip susijaudino, kad iš akių ištryško ašaros. Šluostydamasi akis nosinaite, šnibždėjo:
Vargšas šunelis, vargšas šunelis!
Ji nieko daugiau nebenorėjo matyti, norėjo tik grįžti savo kambarin ir užsidaryti nuo visų. Diena prasidėjo gerai, o baigėsi visai ne kaip. Gal tai koks blogas ženklas? Ir jos širdis, nerimo sloginama, smarkiai plakė.
Jiems beeinant keliu, staiga priešais išdygo aukštas cilindras ir suplasnojo ilgi surduto skvernai, panašūs į juodus sparnus. Daktaras Bonfilis paskutinis sužinojo naujieną ir dabar bėgo su stikline rankoje, kaip ir daktaras Latonas.
Pamatęs markizą, jis sustojo.
Kas čia dedasi markize?.. Man sakė... šaltinis... mineralinis šaltinis...
Taip, daktare.
Vandeningas?
Žinoma.
O sakykit... sakykit... ar jie jau ten?
Gontranas rimtai atsakė:
Žinoma, kaipgi! Daktaras Latonas jau ir analizę padarė.
Daktaras Bonfilis vėl pasileido tekinas. Jo pasirodymas bent kiek pralinksmino Kristianą, išblaškė liūdnas mintis, ir ji tarė:
Ne, aš nebenoriu į viešbutį, eime, pasėdėsim parke. Andermatas pasiliko prie šaltinio stebėti, kaip bėga vanduo.
III
Pietūs viešbutyje Splendid tą vakarą buvo triukšmingi: visi gyvai kalbėjosi apie uolą ir naująjį šaltinį. Beje, pietaujančių buvo ne tiek daug, viso labo dvi dešimtys šiaip jau nekalbūs, ramūs žmonės, ligoniai, nesėkmingai gydęsi visuose žinomuose kurortuose ir dabar bandą naujus vandenis. Tame stalo gale, kur sėdėjo Raveneliai ir Andermatai, buvo dar ponas Monekiu, žilas mažas žmogutis, su dukteria aukšta išblyškusia mergina, kuri kartais pakildavo nuo stalo per vidurį pietų ir išeidavo, nesuvalgiusi nė pusės to, kas būdavo lėkštėje; storulis inžinierius Obri-Pasteras; ponas Šofūras su žmona, abu visados apsirengę juodai ir ištisas dienas vaikščioją parko alėjomis paskui vežimėlį, kuriuo auklė vežiojo išsigimusį jų kūdikį; ir pagaliau ponia Paj su dukteria, abidvi našlės, abidvi aukštos ir stambios tiek iš priekio, tiek iš užpakalio. Matote, sakė Gontranas, jiedvi suvalgė savo vyrus, ir nuo to joms sugedo skrandis .
Našlės iš tikrųjų abi gydėsi skrandį.
Greta jų sėdėjo vyriškis plytos raudonumo veidu, ponas Rikjė, kuriam taip pat blogai virškino skrandis, o toliau kitos bespalvės žmogystos, tie bežadžiai keliautojai, kurie negirdimais žingsniais įeina į viešbučio valgomąjį, žmona pirma, vyras iš paskos, prie durų visiems nusilenkia ir kukliai, nedrąsiai sėda į savo vietas.
Kitas stalo galas stovėjo tuščias, bet irgi padengtas būsimiesiems svečiams.
Andermatas kalbėjo su užsidegimu. Visą pavakarę mat jis tarėsi su daktaru Latonu, kuris iškalbingai dėstė toli siekiančius kurorto išplėtimo planus.
Su giliu įsitikinimu daktaras liaupsino čionykščius mineralinius vandenis, nuostabia savo gydomąja galia gerokai pranokstančius Šatei Giujono versmes, nors pastarasis kurortas per šiuos dvejus metus taip pat labai išgarsėjo.
Taigi po dešinei nuo Anvalio klesti Ruaja, kadaise tikras užunarvis, o dabar pašlovintas kurortas; po kairei kitas užunarvis, Šatei Giujonas, per trumpą laiką irgi jau spėjęs iškilti! Reikia tik išmaningo žmogaus ir Anvalio veikiai nebeatpažintum!
Kreipdamasis į inžinierių, Andermatas kalbėjo: