Jų žodžiais neabejoju, bet pavydžiu, kad jos sugeba tokius dalykus taip aiškiai jausti.
Aš pati, nors ir kaip stengiuosi, turbūt esu per daug racionali. Miške, kuriame daugiau kaip šimtmetį vaidenasi, jaučiu tik pavėsį, matau vien medžius ir akmenis. Gal man padės aparatūra. Sužinosiu tai ją gavusi. Kol kas norėčiau apžiūrėti Makeidų fermą. Tik nežinau, ar esu ten laukiama. Man pasirodė, kad Šeinas netiki, jog patirsiu ten antgamtinių reiškinių, o aš esu tuo įsitikinusi. Nesvarbu, laukia manęs ar ne, pereisiu mišką vadovaudamasi Kesės nuorodomis. Jeigu nepatirsiu nieko neįprasto, nors apžiūrėsiu fermą iš išorės ir vidaus. Bus visai malonu dar kartą pažvelgti ir į fermerį. Juk gana gražus.
Nusišypsojusi Rebeka sulankstė sąsiuvinį ir įsikišo į rankinę ilgu dirželiu. Pagalvojo, kad Šeinui patinka būti vadinamam gražiu. Tikriausiai yra prie to pratęs.
Priėjusi prie fermos ji pirmiausia pamatė pūdymą, smarkiai dvokiantį mėšlu. Jai tas kvapas netrukdė, greičiau sudomino. Tik teko akylai stebėti, kur stato koją.
Prieš akis atsivėrė ramus vaizdas mėlynas dangus, purūs, grėsmės nekeliantys debesys ir senas, plačiai išsikerojęs gluosnis, parimęs virš upelio. Bent taip atrodė, kad dešinėje yra upelis, nes buvo girdėti vandens čiurlenimas. Priekyje plytėjo besistiebiančių į saulę, gelstančių javų laukai. Juodavo apšiuręs tvartas su keistais mažais langeliais, panašiais į akis, ir blyškiai mėlynas bokštas, turbūt silosinė.
Aplinkui buvo ir daugiau silosinių, diendaržių, vištidžių. Karvių, pagalvojo ji šypsodamasi miestietiška šypsena, besiganančių žaliose, kur ne kur pilkais akmenimis nusėtose ganyklose.
Iš tolo viskas priminė atviruką su niekad nesikeičiančiu ramiu kaimišku vaizdu. O viso to centre namas.
Užtruko, kol suvokė, kad širdis ėmė plakti smarkiai. Rebeka stabtelėjo ir lėtai kvėpuodama apžiūrėjo namą. Jis buvo pastatytas iš akmenų, tikriausiai iš tos pačios akmenų kirtyklos kaip ir viešbutis. Šio pastato akmenys buvo mažiau nugludinti, atrodė tvirtesni ir grubesni. Dviejų aukštų namo langai buvo kvadratiniai ir paprasti, o plati užpakalinė veranda iš išblukusios pilkos medienos. Ji spėliojo, ar iš priekio taip pat yra veranda taip, tikriausiai. Turbūt ten stovi supamoji kėdė, o gal ir dvi. Yra ir stogelis, teikiantis pavėsį ir saugantis per audrą nuo lietaus, ten galima sėdėti ir stebėti besitelkiančius debesis.
Nors galvoje dūzgė, ji išgirdo lojant šunis, bet nelabai susidomėjo. Apžiūrėjo kaminus, paskui pilkas langines, kurios čia buvo ne vien dėl grožio. Ji beveik galėjo įsivaizduoti save mėginančią uždaryti jas, kad apsaugotų namą nuo nakties vėsumos, ir kurstančią ugnį virtuvėje, kad ryte krosnyje dar būtų žarijų.
Akimirksnį namas dangaus fone atrodė tokių ryškių kontūrų ir spalvų, lyg įamžintas nuotraukoje. Rebeka sumirksėjo ir iškvėpė orą, kurį nejučiomis buvo sulaikiusi.
Štai kas tai. Nuotrauka. Regana taip aiškiai ir tiksliai apibūdino fermą, kad Rebekai ėmė atrodyti, jog tai jos pačios prisiminimai. Dėl lakios vaizduotės ir gebėjimo išlaikyti vaizdinius atmintyje visa tai virto pažįstamu reginiu. Keistai pažįstamu reginiu.
Ji pasijuokė pati iš savęs ir patraukė toliau. Tik trumpai suabejojo, kai du dideli geltoni šunys prišoko prie jos. Regana buvo sakiusi, kad Šeinas turi porą šunų, jos auksinio retriverio tėvus. Rebekai gyvūnai netrukdė. Gal net savotiškai mėgo juos, tačiau per atstumą, o šie šunys akivaizdžiai neketino laikytis atstu. Jie lakstė aplinkui iškišę liežuvius, vizgino uodegas ir lojo.
Geri šuniukai. Atsargiai tiesdama ranką ji tikėjosi, kad taip ir yra. Kai šunys apuostė pirštus, o nesivaržydami paskui juos nulaižė, užuot nukandę, ji atsipalaidavo. Geri šuniukai, pakartojo jau tvirčiau ir išdrįso paglostyti abi gelsvas galvas. Dideli geri šunys. Fredas ir Estela, tiesa?
Šunys pritariamai sulojo gerkliniu balsu ir nulėkė prie namo. Supratusi tai kaip kvietimą, Rebeka nuėjo iš paskos.
Pastebėjusi kiaules sustojo jų apžiūrėti. Jos nebuvo tokios purvinos, kokias įsivaizduodavo. Ir kur kas didesnės. Kriuksėjo, šnarpštė ir grūdosi palei aptvarą, prie kurio ji stabtelėjo. Rebeka joms nusišypsojo. Jau lenkėsi norėdama prakišti ranką pro skersinius ir paliesti paršą, kai ją sustabdė balsas.
Jos kandžiojasi.
Rebeka žaibiškai ištraukė ranką. Už poros metrų stovėjo Šeinas su labai dideliu veržliarakčiu. Iš galvos išgaravo visos mintys. Ne, ji neišsigando, nors jis ir atrodė pavojingas. Vėliau suvokė, kad ją tiesiog ištiko seksualinis smūgis.
Ant prakaituotų raumeningų Šeino rankų juodavo tepalų dėmės. Stulbinamai nuogų rankų. Jis vilkėjo plonais berankoviais apatiniais marškinėliais, kurie kadaise buvo balti, o dabar papilkėję nuo skalbimo, aptempti, nudriskę, sukišti į pasmukusius džinsus, kurių keliai buvo nunešioti iki baltumo. Ant kaktos ryšėjo mėlyną raištį, neleidžiantį prakaitui varvėti į akis. Virš jo žavingai raitėsi nuostabūs juodi garbanoti plaukai.
Šeinas šypsojosi. Jis neabejotinai žinojo, kaip moteris veikia jo šypsena.
Kandžiojasi, pakartojo ji, mėgindama nuginti erotinį debesį, kuris apgaubė ją lyg smulkus lietus.