Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Kesė atitraukė ranką nuo turėklo ir ištiesė Rebekai.
Labai seniai norėjau čia atvažiuoti. Tikriausiai nelengva viskam vadovauti.
Man dažniausiai nesunku. Turbūt norite apsižvalgyti.
Mirtinai nekantrauju.
Tuoj baigsiu tvarkytis viršuje. Paskambinkite, jei ko prireiks. Virtuvėje yra šviežios kavos ir keksiukų.
Žinoma, kaip nebus. Regana nusijuokė ir paglostė Elei plaukus. Padaryk pertraukėlę ir prisėsk prie mūsų. Rebeka nori išgirsti pasakojimų.
Na... Kesė žvilgtelėjo aukštyn, aiškiai susirūpinusi dėl neklotų lovų.
Labai norėčiau, kad papasakotumėte, įsiterpė Rebeka. Regana sakė, kad patyrėte tokių dalykų, apie kuriuos man gali būti įdomu išgirsti. Jūs matėte vaiduoklį.
Aš... Kesė nuraudo. Ji nedaug kam pasakojo apie savo potyrius, nes tai buvo ne tik keista, bet ir labai intymu.
Ketinu aprašyti įvairius reiškinius, kol čia būsiu, paaiškino Rebeka.
Taip, Regana minėjo. Kesė giliai įkvėpė. Mačiau vyrą, kurį buvo įsimylėjusi Abigalė Barlou. Jis kalbėjosi su manimi.
Įspūdinga, vien tik šis žodis sukosi Rebekos galvoje, kai ji ėjo per viešbutį klausydamasi, kaip Kesė ramiu, tyliu balsu pasakoja atsitikimą. Rebeka išgirdo istoriją apie sudaužytą širdį ir žmogžudystę, prarastą meilę ir sugriautus gyvenimus. Klausantis pasakojimo apie klaidžiojančias dvasias šiurpo oda. Tačiau ji nepajuto artimo ryšio su jomis. Tik susidomėjimą ir smalsumą. O juk taip tikėjosi pajusti ką kita.
Vėliau, kai viena ėjo į mišką, Rebeka pati sau prisipažino, kad tikėjosi asmeninio potyrio, pamatyti ar bent pajusti kokį nors nepaaiškinamą reiškinį. Metams bėgant, ji vis labiau domėjosi antgamtiniais reiškiniais, bet kartu stiprėjo ir nusivylimas, kad nieko nepajunta pati. Išskyrus sapnus, bet jie pasąmonės padarinys, kartais pilni simbolių, o kartais paprasti kaip mintis. Jai dar nepavyko prisiliesti prie kito pasaulio.
Namas buvo neabejotinai puikus, priminė amžiams pražuvusią praeitį, bet ji regėjo tik jo grožį. Tie, kurie nematomi vaikščiojo po jį, nenorėjo su ja kalbėti.
Tačiau Rebeka neprarado vilties. Iki vakaro turėtų būti atsiųsta jos aparatūra, o Kesė patikino, kad ji galės pagyventi miegamajame bent keletą dienų. Kadangi artėjo mūšio metinės, buvo iš anksto užsakyti visi viešbučio kambariai.
Bet ji dar turėjo truputį laiko.
Miške Rebeka pajuto šaltuką, aišku, tik dėl pavėsio. Ji žinojo, kad čia kovėsi du jaunuoliai, jie smarkiai sužeidė vienas kitą ir galiausiai mirė. Kiti žmonės šioje vietoje jausdavo jų buvimą, girdėjo durtuvų žvangėjimą, skausmingus šauksmus. Tačiau ji to neišgirdo.
Čiulbėjo paukščiai, bruzdėjo voverės, ieškančios riešutų žiemai, dūzgė vabzdžiai. Buvo taip ramu, kad net medžių lapai nevirpėjo. Jie vis dar buvo tamsiai žali nepasakytum, kad už mėnesio ateis ruduo.
Kesė jai nurodė, kaip rasti du akmenis, prie kurių, kaip manoma, susitiko abu kapralai. Atsisėdusi ant vieno akmens ji išsiėmė sąsiuvinį ir palinko užsirašyti pastabų, kurias vėliau ketino perkelti į kompiuterį.
Man yra tekę patirti neryškių déjà vu, kuriuos galbūt sukėlė mano pačios vaizduotė. Bet visi ankstesni potyriai neprilygsta tam žaibiškam ir stulbinančiam jausmui, kurį patyriau važiuodama pro Makeidų žemes, besidriekiančias palei kelią. Nuostabu vėl sutikti Reganą, iš arti pažvelgti į jos laimę, šeimą. Kai kam išties pavyksta susirasti tobulą partnerį. Regana tikrai rado tokį tai Reifas Makeidas. Iš jo spinduliuoja vidinė jėga, šiokia tokia arogancija ir fizinė galia, kuri, manau, savotiškai patraukli moterims. Visa tai sustiprina jo akivaizdi meilė žmonai, vaikams ir prisirišimas prie jų. Jie susikūrė gerą gyvenimą, o jų įrengtas viešbutis sėkmingai veikia dėl puikios vizijos. Jie neabejotinai teisingai pasirinko ir viešbučio administratorę.
Pastebėjau, kad Kesė Makeid yra kompetentinga, sumani ir atsidavusi darbui. Ji atrodo... tokia tyra, sakyčiau. Nors yra suaugusi moteris, augina tris vaikus, turi daug pastangų reikalaujantį darbą ir, kaip pasakojo Regana, liūdną praeitį. Gal tiksliausiai ją apibūdintų žodis miela. Šiaip ar taip, ji man iš pat pradžių patiko, su ja jaučiuosi laisvai. Ne su visais žmonėmis įmanoma taip jaustis.
Nekantriai laukiu susitikimo su jos vyru Devinu Makeidu, Antietamo šerifu. Bus įdomu pamatyti, kiek jis panašus į brolius ne tik išore, bet ir sunkiau apčiuopiamais, bet taip pat ryškiais būdo bruožais.
Šeinas Makeidas asmenybė, kurios neįmanoma pamiršti. Jis šiek tiek arogantiškas kaip ir kiti Makeidai, bet truputį geranoriškesnis nei jo vyresnis brolis Reifas. Manau, kad Šeinas labai populiarus tarp moterų. Jis ne tik pribloškiamai gražus, bet ir be galo žavus, seksualus. Atrodo toks žemiškas. Gal dėl savo profesijos?
Jis mane akimirksniu sudomino, kaip nėra buvę anksčiau. Jausmas visai malonus, bet geriau to nerodyti. Nemanau, kad tokiam vyrui kaip Šeinas reikėtų padrąsinimo.
Rebeka nustojo rašyti, susiraukė ir papurtė galvą. Šie užrašai, šyptelėjusi pagalvojo ji, visai nepanašūs į mokslinius. Labiau primena asmeninį kelionės dienoraštį.
Nepajutau nieko neįprasta, kai apžiūrinėjau Makeidų viešbutį. Kesė su Regana man parodė jaunavedžių kambarį, kuris kadaise priklausė Abigalei Barlou. Čia ji praleido paskutinius atsiskyrėliškus savo gyvenimo metus. Čia ir mirė, Kesės nuomone, iš sielvarto. Perėjau šeimininkų miegamąjį, buvusį Čarlzo Barlou kambarį, vaikų kambarį, kuris dabar virto žaviu miegamuoju, ir svetainę. Apžiūrėjau biblioteką, kurioje ir Regana, ir Kesė buvo patyrusios antgamtinių reiškinių.