Vaikai ten miršta badu, daugelis vyrų turi vaikų. Kai tavo pačios vaikai kada nors slankios paskui sijoną, tuomet suprasi, o kol kas ne.
Anyta įbedė akis į marčios liemenį. Judita, prisispaudusi delnus prie liemens, nukreipė žvilgsnį į indaują, ant kurios lentynos laukė išrikiuotos tuščios kareiviškos konservų skardinės, savo pačių davinio jie negalėjo siųsti, tik kitokį. Kažkas šastelėjo grindų pakraštyje ir Judita pamatė, kaip viena pelė, paskui ir antra nubėgo už jos kelioninio krepšio. Ji stipriau prisispaudė rankas prie pilvo, o anyta bėdojo toliau, atidarinėdama komodos stalčius, prikimštus kareiviškų šokolado davinių. Leonida nešė juos kartu su šilta sriuba penkių litrų bidone, apvyniotame vilnone skepeta, sergėtojams, drebantiems priešlėktuvinėje platformoje, pastatytoje ant mokyklos stogo. Paragavusiems šokokolos kareiviams akių nebelipdė miegas.
Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!
Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.
Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.
Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? paklausė. Visi jūs elgiatės taip keistai.
Rozalija mėgino ištraukti ranką, Judita neleido. Jiedvi stovėjo kieme, Leonida jau nuėjo pažiūrėti, kokios skerdienos jai rinktis. Iš sandėlio atsklidęs balsas įsiterpė tarp jų. Juditai peršėjo suskeldėjusias
lūpų kerteles.
Nieko nenutiko, atsakė Rozalija. Tik Rolandas parėjo namo. Nesmagu, kad aš galiu jį matyti, o tavo vyras tebėra fronte. Tai neteisinga. Nieko čia gero.
Rozalija ištraukė ranką.
Rozalija, aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. Ar anyta įkyri? paklausė.
Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.
Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.
Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai padažui, nugarinė ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju aš pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.