Tai ne man.
Rolandai, bolševikai jau išvaryti. Darbas nesunkus ir tau nereikės eiti į vokiečių armiją. Argi tu kaip tik todėl čia ir sėdi? Ko dar tikiesi?
Man pagaliau kvoštelėjo, kas čia daros. Daugiausia raumenų ir parako pareikalavę laikai praėjo, mūsų policijos gretose žiojėjo tuštuma, ir Edgaras suvokė, kad išmušė jo valanda. Nužvelgęs jį pamačiau, kaip jo akyse žvilga godumas: ir Baltijos baronai, ir bolševikai, taip pat respublikos vadai buvo pasitraukę, tuščios vadovų vietos tik jo ir telaukė. Todėl pusbrolis ir buvo toks pasipūtęs, tuo ir gyveno. Pusbrolis visuomet laikė vokiečius pranašesniais už kitus, grožėjosi iš Berlyno atgabentais dviračiais, taip pat susižavėjo tolimojo matymo aparatu ir ne kartą laužė liežuvį, stengdamasis mėgdžioti vokiečių kalbą. Vis dėlto nesumečiau, kodėl jis pliauškia man apie savo užmojus. Ką galėčiau pasakyti apie jo sumanymus? Nusiųstas į Tartu gimnaziją ir universitetą Edgaras ir be manęs turėjo aibes galimybių. Aš prisiminiau, kaip per atostogas jis išdidžiai špaciruodavo kieme. Kai Edgaras norėdavo užsisakyti iš Berlyno knygų apie oreivystę, vokiečių lakūnų asų ir lėktuvų paveikslų, motina visad rasdavo vieną kitą kroną, o tuo metu, kai kiti krovė šieną, silpnumo priepuolio ištikta ji gulinėjo kambaryje ir Edgaras, sėdėdamas ant jos lovos krašto, pasakojo apie skraidymą lėktuvu, apie Ernsto Udeto akrobatinius skrydžius, nors kaime toks elgesys buvo laikomas keistu. Juodu buvo tokie panašūs mano motina ir Edgaras. Nė vienas nenorėjo girdėti mano nuomonės, o juk turėjau rūpintis jais abiem. Jau norėjau, kad Edgaras trauktų daryti savo karjeros, pasirūpintų savimi pats.
Eik sau vienas policijon, kam aš tau ten reikalingas, atšoviau jam.
Noriu, kad eitum su manim dėl mūsų bendrų laikų. Kad gautum galimybę pradėti iš naujo.
Tu, Dešriau, pernelyg rūpiniesi mano gyvenimu, o kodėl tu pats ne su savo žmona? O gal susiradai naują mylimąją, iš kurios daugiau naudos manevruojant?
Pirmiausia noriu, kad gyvenimas įeitų į vėžes. Tuomet ir žmoną lengviau patenkinti. Kai viskas nusistovės. Žinai, ji visuomet keldavo daug reikalavimų.
Aš nusijuokiau, Edgaro balsas paūmėjo, tačiau jis nurijo savo ūmą, jo krenglys paslankiojo aukštyn ir žemyn, kol sustojo. Edgaras nusigręžęs tarė:
Paprasčiausiai eikš kartu. Dėl draugystės.
Ar pasakei motinai apie savo sumanymą? paklausiau aš.
Tik tuomet, kai bus viskas aišku. Nenoriu, kad mamulė puoselėtų bergždžias viltis.
Edgaras vėl pakėlė balsą.
Mes negalim be galo tūnoti čia,
Leonidos pirtyje. Aš jau pranešiau turįs po ranka deramą policijai, atitinkamai apmokytą vyruką. Tave. Tavęs reikia. Estijai tavęs reikia!
Nusprendžiau grįžti į arklidę, verčiau pagirdysiu ašvienį. Tikėjausi, kad Edgaras neatseks iš paskos. Aš turėjau savų sumanymų, nors pusbrolis manė kitaip. Toliau kaupiau savo pastebėjimus, tvarkiau juos ir susitikęs su kokiu žmogum rinkau papildomus duomenis, ir neužmiršau išvadų, padarytų iš pokalbio su Edgaru. Ketinau įsidarbinti Talino uoste arba Tartu geležinkelyje bent jau gaučiau atlyginimą namiškiams paremti. Edgaras neatnešė mamulei nė sudilusio skatiko, o iš Armių ūkio siuntinėjo mėsos Edgaro poniai miestietei. Visu jų įdirbiu turėjau pasirūpinti aš, negana vien sergėti Armių ūkio naminės įrengimus ir uogauti, ir Leonidos nugara jau metasi kupron, iš motinos jokios naudos, Akselis buvo vienakojis. Uostas man labiau tiko, nes tuomet Rozalija būtų arčiau. Kartu išvengčiau vokiečių armijos, o jeigu kas nors norėtų verbuoti vyrus ir iš uosto, mano dokumentuose jau buvo įrašyti netikri gimimo metai. Tačiau jei Edgaras iš tiesų buvo žadėjęs policijai mane atsivesti, vokiečiai sužinojo apie mane gana daug. Edgarui nesuveikus man naujų dokumentų su nauja pavarde, vargu ar galėsiu ilgai dirbti uoste, o jeigu ir suveiktų, argi būsiu tikras, kad jis nepraneš apie tai fricams? Ar galiu būti tikras, kad Edgaras neišplepės jiems apie mano ketinimą įsidarbinti uoste?
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Rozalija užmigo prieš atsirandant galimybei tarpusavy šnektelėti, nors jiedvi visad pasišnekučiuodavo užgesinus šviesą. Kitą rytą Judita ėmė įtarinėti, kad Rozalija paprasčiausiai nudavė mieganti: ryte jos šypsena panėšėjo į ištemptą ant virvės paklodę ir pakalbėti nebuvo kada. Po dienos ruošos iš anytos lūpų tarsi nejučia išslydo žodis blokada.
Eina gandas, esą apsupties žiede vandens parduoda tik po pusę litro per dieną, už du rublius, kasdien tenai miršta dešimt tūkstančių žmonių. Arkliai jau suvalgyti, bet kažin ar apsupusių miestą kareivių sąlygos geresnės?
Leonida paprašė, kad Judita padėtų sutrupinti druską, ir Judita čiupo plaktuką, druska sutrupėjo. Anytos lūpose, regis, kažkas šmėstelėjo, ir tai buvo ne liūdesys,
nors blokada nekėlė noro šypsotis. Galbūt anytai ėmė maišytis protas, o gal ji nežinojo, kaip žiūrėti į sausas Juditos akis. Prisiminus tai, kad jos vyras gali būti tarp apsupusiųjų miestą, ko gero, ji turėtų pratrūkti ašaromis? Ar ji turėjo nuduoti gedinčią, ar dedančią vilčių žmoną? Mama girdėjo, jog kažkas lyg ir matęs Juditos vyrą tarp nugabentųjų prie Leningrado, bet kas supaisys tas šnekas. Anyta apie tai neužsiminė, jos žodžiai sunkiai prislėgė Juditai krūtinę. Ji panūdo išvažiuoti atgal į Taliną. Leonidos ir anytos pasalūniški žvilgsniai lesnojo jos veidą, jai skaudėjo. Su Rozalija buvo neįmanoma šnektelėti tarpusavy; anyta su Leonida nuolatos visur triūsinėjo, kaišiojo galvą pro duris kaip tik tada, kai Juditai atrodė, kad jos jau kūtėj, puldavo iš paskos, kai Judita mėgino kartu su Rozalija nunešti vištoms blendienės. Atrodė, kad Rozalija visai nekreipė į tai dėmesio, ji tik plušėjo arba pešiojo tvarto rudinės nusitrynusią vietą, kurią nuolatos lyžčiojo jos mylima karvė, vengė Juditos žvilgsnio ir pačiupusi žibintą dingo kūtėn, kai anyta tiesiogiai įgėlė Juditai: pradėjo nekaltai, sakydama, girdi, jai kelia rūpestį tai, ar Juditai tikrai pavyks Taline rasti norinčių pirkti skardines su kiaulienos taukais, kaime, žinoma, tai nebuvo sunku. Vokiečiai ėjo iš trobos į trobą vis kartodami: Ein Eier, eine Butter, ein Eier, eine Butter. Kartojo su tokia neviltimi, kad anytai jų baisiai pagailo.