Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu Jaunųjų balsas bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane Klaus Kurki.
Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle galima aptikti padorių biuro baldų.
Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. Klaus Kurki buvo be galo maloni vieta, tarė Mencelis.
Labiausiai džiaugiuosi aš, atsakė Edgaras.
Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?
Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.
Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas baltai yra kiek klaidingas.
Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, pastebėjo nepažįstamas vokietis.
Mencelis jį pertraukė.
Gal pastebėjote, kad estai kur kas šviesesnio gymio. Taigi šiaurinė rasė vyrauja. Ketvirtadalis estų priklauso grynai šiauriečiams.
Ir daugiau mėlynakių, taip taip, mes pastebėjome tą teigiamą savybę, pridūrė vyras civiliniais drabužiais.
Pokalbį nutraukė dar vienas netikėtai įžengęs į kambarį vokietis, matyt, senas berlyniečio pažįstamas. Edgaras valandėlę buvo paliktas, jis stengėsi išnaudoti akimirką, galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas ,
išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten ir Der Mythus des 20. Jahrhunderts , ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.