Jie neprieinami, mielas prezidente... Nebent... nebent patys po ilgų bandymų kada nors įsitikins, kad mūsų vandenys iš tikrųjų puikūs... O šiaip jokie... preliminariniai įtikinėjimai jų neveikia...
Juodu ėjo pro staliuką, kur Polis ir Gontranas gėrė po pusryčių kavą. Rinkosi ir daugiau kurortininkų, ypač vyrų, nes moterys po pusryčių ar pietų mėgsta praleisti vieną kitą valandą savo kambariuose. Petriusas Martelis sodriu balsu komandavo kelnerius: Kmyninės! Konjako! Anyžinės! Beje, valanda vėliau jo bosą kasdien galėjai girdėti salėje, repeticijoje, kur jis davinėjo nurodymus primadonai.
Andermatas sustojo, pakalbėjo valandėlę su bičiuliais ir vėl žengė tolyn greta vyriausiojo gydytojo.
Gontranas sėdėjo atsidrėbęs krėsle, užmetęs koją ant kojos, susinėręs rankas, atvertęs galvą ant atkaltės, ir žvelgė į dangų su degančiu cigaru dantyse ir laimingo žmogaus šypsena lūpose.
Urnai jis paklausė:
Gal nori paėjėti iki San Susi slėnio? Dabar pat. Abi mergytės irgi eis.
Kiek pasvyravęs, Polis atsakė:
Kiek pasvyravęs, Polis atsakė:
Gerai, einam.
Paskui pridūrė:
O kaip tavo reikalas?
Puikiai! Ji mano rankose, ir šį sykį nebeištrūks.
Polis tapo savo bičiulio patikėtiniu: Gontranas diena po dienos jam pasakojo apie sėkmingus savo žygius bei pergales ir net vesdavosi jį kaip bendrininką į pasimatymus su Luiza, kuriuos labai apsukriai organizavo.
Po kelionės prie Niužero vulkano Kristiana atsižadėjo bet kokių iškylų ir beveik visą laiką sėdėjo namie, tad susitikinėti su Luiza buvo ne taip lengva.
Kristianos sėslumas buvo jam labai neparankus, ir jis turėjo pasukti galvą, kol rado išeitį iš keblios padėties.
Paryžiuje šio tipo vyrai žiūri į moteris kaip į grobį, kurį dažnai gan sunku sumedžioti, tad ir Gontranas, Paryžiaus auklėtinis, žinojo daugel gudrybių, padedančių vyrui suartėti su dama, kritusia jam į akį. Niekas geriau už Gontraną nemokėjo panaudoti tarpininkus, atrasti suinteresuotų pagalbininkų ir iš pirmo žvilgsnio atspėti, kas iš vyrų ar moterų parems jo ketinimus.
Ilgą laiką, nė pati to nežinodama, jam talkininkavo Kristiana. Dabar, staiga netekęs sesers paramos, jis ėmė dairytis kitos jungties, kitos paslaugios natūros, kaip jis sakydavo, kuri atstotų seserį, ir labai greitai nusižiūrėjo daktaro Onora žmoną. Pasirinkimas buvo itin vykęs. Visų pirma, jos vyras jau dvidešimt metų buvo Oriolių šeimos gydytojas ir artimas draugas. Jo akyse gimė abi mergaitės, sekmadieniais jis visados pietaudavo pas juos, o antradieniais kviesdavosi juos pas save. Jo žmona, sena stora miestelėnė su didelėmis pretenzijomis, lengvai priviliojama tuščios garbės jauku, visom keturiom turėjo pulti į pagalbą grafui de Raveneliui, Mont Oriolio savininko svainiui.
Be to, Gontranas neblogai pažino sąvadautojas ir, vos tik pamatęs ją gatvėje, beregint atspėjo, kad ji kaip tik tokiam darbui gimusi. Pažiūrėti ji tikra sąvadautoja, galvojo jis, o išvaizda juk dažniausiai atitinka polinkius.
Ir šit vieną dieną, palydėjęs daktarą ligi namų, jis užėjo pas juos. Prisėdo, pašnekėjo, prisakė šeimininkei komplimentų ir, kai atėjo pietų metas, pakilęs tarė:
Kokie čia skanūs kvapai! Jūsų virtuvė geresnė kaip viešbutyje.
Ponia Onora, pilna išdidumo, sumiksėjo:
Dieve mano... jeigu aš drįsčiau, ponas grafe... jeigu drįsčiau...
Ką drįstumėte, miela ponia?
Pakviesti jus prie kuklaus mūsų stalo.
Atvirai sakant... aš neatsisakyčiau.
Daktaras sunerimo:
Betgi mes nieko neturime: sriuba, jautiena, vištiena ir viskas.
Gontranas nusijuokė:
Man daugiau ir nereikia. Aš sutinku.
Ir jis pasiliko pietauti pas Onora. Storulė pašokusi griebdavo kiekvieną patiekalą tarnaitei iš rankų, kad toji neišlietų ant staltiesės padažo. Nors ir kaip vyras raukėsi, ji visą laiką patarnavo pati.
Grafas pagyrė jos virtuvę, jos tvarkingumą, svetingumą ir išeidamas paliko ją didžiai sužavėtą.
Netrukus jis vėl padarė panašų gastronomo vizitą, leidosi pakviečiamas dar porą kartų ir galų gale tapo savu žmogum ponios Onora namuose, kur nuo seno dažnai užeidavo ir seserys Oriol jos kaimynės ir bičiulės.
Jis praleisdavo su trimis moterimis valandų valandas, maloniai kalbino abi seseris, bet jo elgesys kasdien vis aiškiau bylojo, kad pirmenybę jis teikia Luizai.
Kai Gontranas pradėjo asistuoti Šarlotai, abiejų seserų širdyse sukilo pavydas viena kitai, tik vyresniajai jis sužadino aršią neapykantą, o jaunesniajai panieką. Dabar santūrioji Luiza mažiau plepėjo ir į Gontrano meilavimus kukliau reagavo negu kadaise guvi, nerūpestinga išdykėlė Šarlota, tačiau jos povyzoje ir laikysenoje buvo kur kas daugiau koketiškumo ir įtaikumo. Šarlota, sužeista į pačią širdį, iš išdidumo slėpė savo skausmą, dėjosi nieko nematanti, nieko nesuprantanti ir su gerai suvaidintu abejingumu ateidavo pas ponią Onora į visus šiuos pasimatymus. Ji nenorėjo pasilikti namie, kad kas nepagalvotų, jog jinai kenčia ir verkia, jog užleidžia vietą seseriai.
Gontranas taip didžiavosi savo gudrybe, jog negalėjo ištylėti ir viską papasakojo Poliui. O Polį šita išmonė pralinksmino, jis nusijuokė. Beje, po ano pokalbio, kada Gontranas jam atsikirto dviprasmiškomis užuominomis, jis davė sau žodį nesikišti į savo bičiulio reikalus ir dažnai nerimastingai pagalvodavo: Ar jis žino ką nors apie mane ir Kristianą?