Pernai tu to nesakei. O be to, visi juk šventėje. Kol grįšime, niekas ir nepastebės, kad mūsų nėra.
Netrukus teko pasukti į akmeningą taką, kylantį įkalnėm Kristiana sunkiai alsavo ir visu svoriu gulė ant Polio rankos. Kas žingsnis ji kartojo:
Kaip gera, kaip gera, kaip gera dėl to pakentėti!
Jis sustojo, norėjo vesti ją atgal, bet ji nė klausyti neklausė:
Ne, ne. Aš laiminga. Tu to nesuprasi. Klausyk... Aš jaučiu, kaip jis juda... mūsų kūdikis... tavo kūdikis... Kokia laimė!.. Duok man ranką... Štai... jauti?..
Ji nesuprato, kad šitas žmogus gimęs būti meilužiu, bet anaiptol ne tėvu. Vos tik sužinojęs, kad ji nėščia, jis nejučiomis ėmė ja bodėtis ir jos šalintis. Anksčiau jis dažnai sakydavo, kad moteris, atlikusi giminės pratęsimo funkciją, jau neverta meilės. Meilė jam tebuvo dviejų širdžių skrydis į nepasiekiamą idealą, dviejų bekūnių sielų susiliejimas, įkvėpta, bet fiktyvi, niekad neišsipildanti svajonė, išliaupsinta poetų eilėse. O dėl realios, žemiškos moters, tai jis dievino tik Venerą, kurios šventas kūnas niekados nepraranda tyro, bevaisio grožio linijų. Mintis apie mažą būtybę, gimusią iš jo, apie žmogaus gemalą, judantį šiame kūne, sudarkiusį jo išvaizdą ir jį suteršusį, žadino Poliui bemaž nenugalimą pasidygėjimą. Moteris, kuri veikiai taps motina, jam panėšėjo į gyvulį. Ji nebegalėjo būti jam nuostabi, išsvajota dievaitė ji tebuvo patelė, gimdytoja. Ir jis jautė ne vien dvasinį, bet ir grynai fizinį grasumą.
Bet kaip ji galėjo visa tai atspėti ir pajusti, jei sulig kiekvienu trokštamo kūdikio krustelėjimu jos širdis suliepsnodavo vis karštesnių jausmu savo mylimajam? Žmogus, kurį ji dievino, kurį nuo pat pirmojo pabučiavimo kasdien vis stipriau mylėjo, prasismelkė ne vien į jos širdies gelmes, šit jis gyvena ir jos kūne, brandinančiame jo pasėtą gyvybę, jį patį mažutį Polį... Taip, ji nešioja jį štai čia, va jaučia jį savo delnais jį patį, gerąjį, brangųjį, mieląjį, vienintelį savo draugą, slėpiningų gamtos dėsnių valia atgimusį jos įsčiose. Ir jos meilė jam dabar dukart didesnė kaip anksčiau, nes jis ne vienas: yra didysis Polis ir mažasis, yra šitas, kurį ji mato, lyti, bučiuoja, kurį girdi kalbant, ir anas, kitas, dar nepažįstamas, kurio gyvastis dar vos plasta jai po širdimi.
Juodu pasiekė kelią.
Va čia tu laukei manęs tą vakarą, tarė Kristiana.
Ir pakėlė į jį lūpas. Netaręs nė žodžio, jis šaltai jas pabučiavo.
Jinai antrąsyk paklausė:
Atmeni, kaip tu bučiavai mano šešėlį? Mes stovėjome va taip, žiūrėk.
Ir ji pabėgėjo tolyn, tikėdamasi, kad jis ir šį vakarą puls ant žemės. Sustojusi vidury kelio, sunkiai alsuodama, laukė. Bet kai mėnulis nubrėžė ant kelio ilgą jos profilį, Polis pamatė nedailiai išgaubtą juosmens siluetą. Jis žiūrėjo į nėščios moters šešėlį po savo kojomis ir nejudėjo iš vietos: poetiškas jo jautrumas buvo giliai užgautas, ir jį paėmė apmaudas, kad ji to nenuvokia, neatspėja jo minčių, kad jai stinga koketiškumo, takto ir moteriškos nuojautos, kuri leidžia tiksliai pasverti, kaip dera elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Ir jis tarė irzliu balsu:
Kristiana, liaukis paikiojusi, tu daraisi juokinga.
Susijaudinusi, liūdna, ji grįžo prie jo, ištiesė rankas ir puolė ant krūtinės:
Tu jau nebemyli manęs taip, kaip anksčiau. Aš jaučiu! Esu tikra!
Poliui jos pagailo, jis suėmė delnais jai galvą ir dviem ilgais bučiniais užspaudė akis.
Grįžo tylėdami jis nerado žodžių jai prakalbinti. Pervargusi Kristiana rėmėsi jam į šoną, ir jis paspartino žingsnį: nemalonu buvo jausti padiktėjusio jos liemens prisilietimą.
Prie viešbučio juodu išsiskyrė, ir ji užkopė į savo kambarį.
Kazino orkestras grojo šokių muziką, ir Polis nuėjo pažiūrėti baliaus. Šoko valsą: daktaras Latonas sukosi su jaunesniąja ponia Paj, Andermatas su Luiza Oriol, gražusis daktaras Mazelis su kunigaikštiene de Ramas, o Gontranas su Šarlota Oriol. Šis kažin ką šnibždėjo mergaitei į ausį, nutaisęs švelnią mergintojo miną, o ji šypsojosi pro vėduoklę, raudo ir, kaip atrodė, džiūgavo.
Poliui už nugaros pasigirdo kažkieno balsas:
Tik pažiūrėkite, kaip ponas de Ravenelis rėžia sparną apie mano pacientę!
Polis atsigręžė: prie durų stovėjo daktaras Onora, su pasitenkinimu stebėdamas šokančiuosius. Jis kalbėjo toliau:
Taip, taip, bus jau pusvalandis, kai jis pradėjo šitą žaidimą. Visiems jau krito į akis. Ir nepasakytum, kad mergytei nepatiktų.
Patylėjęs pridūrė:
O mažylė iš tikrųjų nuostabi gera, linksma, paprasta, paslaugi, nuoširdi, žodžiu auksas, ne mergaitė. Vyresnioji nė iš tolo jai neprilygsta. Aš pažįstu jas abi nuo mažumės... O vis dėlto tėvas labiau myli vyresniąją, mat... jinai tokia pat kaip jis... tokios pat kaimietiškos natūros... santūresnė... taupesnė... gudresnė... na ir... pavydesnė. Žinoma, Luiza irgi puiki mergina. Aš negalėčiau pasakyti apie ją nieko blogo... bet, žinote, nejučiomis lygini... o lygindamas reiški vienokią ar kitokią nuomonę... štai ir viskas.
Valsas baigėsi. Gontranas priėjo prie savo bičiulio ir, pastebėjęs daktarą, tarė jam:
Klausykite, daktare, Anvalio medicinos personalas susilankė, man regis, nemenko papildymo. Turime štai daktarą Mazelį, kuris puikiai šoka valsą, ir seniuką daktarą Bleką, kuris, matyt, labai gražiai sutaria su dangumi.