Kristiana ėjo smulkiais žingsniukais, nedrįsdama jam šūktelėti, nerimaudama, kad jo dar vis nesimato, jis stovėjo po medžiu, sujaudinta didžios tylos, mėnesėtos dangaus ir žemės vienatvės. O priešais ją slinko didžiulis juodas jos šešėlis, toli driekdamasis priekin, tartum nešdamas jam kuo skubiau bent menką jos dalelę, kol prieis ji pati.
Kristiana stabtelėjo, ir šešėlis taip pat sustingo, prigludo, atgulė ant kelio.
Polis greitai žengė ton vieton, kur krito apvalainas galvos siluetas. Paskui atsiklaupė ir, tartum nenorėdamas prarasti ničnieko, kas tik priklauso jai, prisilenkęs palietė lūpomis tamsaus silueto kraštą. Kaip troškulio nukamuotas šuva kad laka vandenį, prišliaužęs ant pilvo prie upelio, taip ir jis karštai ėmė bučiuoti dulkėse dievinamo šešėlio kontūrus. Taip jis ropojo ant rankų ir kelių artyn prie jos, žymėdamas bučiniais tamsią dėmę, tarsi būtų troškęs suimti lūpomis brangųjį atvaizdą, gulintį žemėje.
Apstulbusi ir net kiek išsigandusi, nedrįsdama jo prakalbinti, Kristiana laukė, kada jis atslinks prie jos kojų; paskiau, kai jis pakėlė galvą ir, vis tebeklūpodamas, apkabino ją abiem rankom, ji paklausė:
Kas tau?
Jis atsakė:
Liana, tuoj aš tavęs neteksiu!
Ji suleido pirštus į tankius mylimojo plaukus, pasilenkusi atvertė jo galvą ir pabučiavo į akis.
Kodėl neteksi? paklausė jinai, patikliai šypsodamasi.
Todėl, kad rytoj mums reikia skirtis.
Skirtis? Juk neilgam, brangusis.
Kas žino? Dienos, kurias praleidome čia, niekad nebegrįš.
Bet ateis kitos, tokios pat puikios.
Kristiana pakėlė jį ant kojų, nusivedė po medžiu, kur jis laukė jos ateinant, pasisodino šalia, kiek žemiau, kad galėtų pirštais kedenti jo plaukus, ir ėmė kalbėti. Kalbėjo rimtai, kaip protinga, drąsi, ryžtinga moteris, mylinti, viską numatanti, ome savo jaučianti, kas reikia daryti, ir viskam pasiryžusi.
Klausyk, brangusis, Paryžiuje aš turiu didelę laisvę. Viljamui rūpi tik savi reikalai, o aš jam ne galvoj. Tu nevedęs, tai aš galėsiu ateiti pas tave. Ir ateisiu kasdien, tik vis kitokiu laiku, čia rytą prieš pusryčius, čia vakare, kad tarnai neimtų plepėti ko nereikia. Galėsime matytis nė kiek ne rečiau, kaip čia, juoba kad nereikės bijotis smalsuolių.
Bet jis, padėjęs galvą jai ant kelių ir stipriai apglėbęs per juosmenį, kartojo:
Liana, Liana, aš tavęs neteksiu! Jaučiu, kad tavęs neteksiu!
Šitas neprotingas sielvartas, vaikiškas sielvartas, taip nepritinkąs tvirtam vyriškiui, ją erzino: jinai pati tokia gležnutė, palyginus su juo, o kur kas labiau pasitikinti savimi ir nė negalvoja, kad juos galėtų kas išskirti.
Jis sušnibždėjo:
Jei tu sutiktum, Liana, mes pabėgtume, iškeliautume toli toli, į gražią šalį, pilną gėlių, ir ten mylėtumės. Važiuokime šį pat vakarą! Ar sutinki, Liana? Sakyk, sutinki?
Tačiau ji gūžtelėjo pečiais, bent kiek sudirgusi, bent kiek nepatenkinta, kad jis neklauso jos: dabar ne laikas svajoti ir švelniai išdykauti; dabar reikia sukaupti visą ryžtą ir blaiviai pagalvoti, kaip jie galėtų toliau mylėtis, nekeldami niekam įtarimo.
Ji vėl prakalbėjo:
Klausyk, brangusis, mes turime viską gerai aptarti, kad nepadarytume kokios kvailystės ar klaidos. Pirmas dalykas ar patikimi tavo tarnai? Visų labiausiai mums reikia bijoti įskundimo, anoniminio laiško mano vyrui. Jis pats nieku būdu nesusipras. Aš gerai pažįstu Viljamą...
Antrą kartą išgirdęs šį vardą, Polis staiga suirzo ir nekantriai tarė:
Ak, nekalbėk man apie jį šįvakar!
Ji nustebo:
Kodėl? Kaip galima nekalbėti?.. O, būk tikras, jis nė kiek prie manęs neprisirišęs.
Jinai atspėjo Polio mintį.
Jame atbudo pavydas, kol kas dar miglotas, nesąmoningas. Staiga puolęs ant kelių, jis sugriebė jai už rankų.
Klausyk, Liana!..
Ir nutilo nedrįso pasakyti, koks gėdingas įtarimas jam neduoda ramybės, nerado žodžių tam išreikšti.
Klausyk... Liana... O su juo?.. Kaip tu su juo?..
Ji nesuprato.
Su juo?.. Labai gerai...
Taip... Žinau... Bet paklausyk... suprask mane kaip reikiant... Juk jis... šiaip ar taip... jis tavo vyras... ir... ir... tu nežinai, kiek aš apie tai galvojau šiomis dienomis... kaip tas mane slegia... kaip drasko man širdį... Tu supranti?.. A, sakyk?..
Ji galvojo valandžiukę, paskui staiga suvokė jo užuominas ir su nuoširdžiu pasipiktinimu sušuko:
O mano brangusis... kaip tu galėjai... kaip galėjai pagalvoti?.. O, aš tavo!., girdi?.. Tik tavo... Juk aš tave myliu... Ak Poli!..
Jis vėl padėjo galvą Kristianai ant kelių ir tylutėliai tarė:
Bet... Liana... mažyte mano... juk jis tavo vyras... Ką gi tu darysi?.. Ar tu pagalvojai?.. Sakyk... Ką tu darysi šį vakarą... arba rytoj?.. Juk negali... visada, visada jam sakyti: Ne...
Ji atsakė, irgi labai tyliai:
Aš įtikinau jį, kad esu nėščia, ir... ir to jam pakanka! O, jam tas visai nerūpi... tikėk manimi... Nekalbėkim apie tai, brangusis. Tu nežinai, kaip tas man koktu... kaip skaudu... Pasikliauk manimi juk aš tave myliu...
Polis prisilenkęs bučiavo suknelę ir traukė jos aromatą, o Kristiana lengvučiais pirštais meiliai glostė jam veidą.
Staiga ji tarė:
Grįžkime. Dar pastebės, kad mūsų abiejų nėra.
Juodu stipriai apglėbė kits kitą ir glūdojo taip, kol paskaudo rankos; paskui ji pakilo ir nuėjo, nubėgo tekina, kad kuo greičiau parsirastų namo, o jis žiūrėjo jai įkandin, kol ji dingo iš akių, žiūrėjo taip liūdnai, tartum su ja būtų dingusi visa jo laimė, visa viltis.