Andermatas entuziastingai šūkčiojo:
Bravo, bravo! Štai pavyzdys čionykščiams gyventojams, sergantiems reumatu!
Jis pasilenkė prie luošio ir suriko lyg kurtiniui:
Na ką, gerai?
Žmogelis, matyt, visiškai apkvaitęs nuo karšto vandens, atsakė:
Kad tik neišvirčiau! Na ir karštumėlis, po perkūnais!
Bet senis Oriolis patikino:
Juo karštesnis, juo tau į sveikatą.
Už markizo pasigirdo kažkieno balsas:
Kas čia dedasi?
Prie duobės, pūkšdamas kaip visada, priėjo Obri-Pasteras. Jis grįžo iš savo kasdieninių vaikštynių.
Andermatas išdėstė jam, kaip jie sumanę gydyti ligonį.
O senis be paliovos kartojo:
Na ir karštumėlis, po perkūnais!
Jis pareiškė, kad jau lipsiąs laukan, ir prašė žmones jį ištraukti.
Bankininkas šiaip taip jį nuramino, žadėdamas dar pridėti po dvidešimt sū už kiekvieną maudynę.
Žmonės apstojo duobę ratu ir žiūrėjo į plūduriuojančius nešvarius senio skurlius.
Kažkas pasakė:
Tai bent viralas! Nenorėčiau jo srėbti.
Kitas pridūrė:
Mėsa irgi ne mano skonio.
Bet markizas pastebėjo, kad naujajame šaltinyje angliarūgštės burbuliukų lyg ir daugiau nei gydyklos vandenyje, kad jie stambesni ir judresni.
Burbuliukais buvo aplipę visi luošio skarmalai, o į paviršių jų kilo tiek daug, jog atrodė, kad vandenyje prikabinėta aibės grandinėlių, galybė karolių, suvertų iš mažų apvalių deimančiukų, skaisčios saulės spinduliuose tviskančių it briliantai.
Obri-Pasteras nusijuokė ir ėmė pasakoti:
Tik jūs paklausykite, kas dedasi gydykloje. Jūs žinote, kad šaltinį reikia įvilioti, nelyginant paukštį, į spąstus, arba, tikriau sakant, po varpu. Mes tai vadiname kaptažu. Bet šaltiniui, kuris tiekia vandenį vonioms, pernai štai kas atsitiko. Angliarūgštė, būdama lengvesnė už vandenį, pamažu telkdavosi varpo viršuje, o kai jos prisirinkdavo ten labai daug, ji imdavo smelktis į vamzdžius ir kilti jais į vonias; kabinos prieidavo angliarūgštės, ir ligoniai pradėdavo trokšti. Per du mėnesius buvo trys tokie atvejai.
Tada bendrovė kreipėsi vėl į mane, ir aš sugalvojau labai paprastą įtaisymą: vanduo ir dujos išeina iš po varpo dviem atskirais vamzdeliais, o paskui, po pat voniomis, vėl susijungia; taigi vanduo čia atgauna savo pirmykštę sudėtį, ir nesusidaro pavojingo angliarūgštės pertekliaus. Bet mano įtaisymas būtų kaštavęs tūkstantį frankų! Tai žinote, ką padarė buvęs kalėjimo prižiūrėtojas? Galvą guldau, kad neatspėsite. Išgręžė varpe skylę dujoms išleisti, na, ir jos, savaime suprantama, išgaruoja. Taigi jūs perkate angliarūgštės vonias be angliarūgštės ar bent jau su tokiu mažu angliarūgštės kiekiu, kad jos mažai ko bevertos. O prašom pažiūrėti čionai!
Kilo visuotinis pasipiktinimas. Niekas nebesijuokė, į paralitiką visi žiūrėjo su pavydu. Kiekvienas ligonis mielai būtų čiupęs kastuvą ir išsikasęs maudynę greta valkatos duobės.
Andermatas paėmė inžinierių už parankės, ir juodu kalbėdamiesi nuėjo. Obri-Pasteras, tarpais sustojęs, braižė lazda ant kelio linijas, rodinėjo kažkokius taškus, o bankininkas viską žymėjosi užrašų knygutėje.
Polis Bretinji įsikalbėjo su Kristiana. Jis pasakojo jai, kaip keliavo po Overnę, ką regėjo ir patyrė. Jis mylėjo gamtą visa karšta savo prigimtimi, kurioje tolydžio reiškėsi žvėriški instinktai, mylėjo ją kaip aistringas meilužis: gamta jaudino jį, dirgino jam nervus ir jusles.
Jis kalbėjo:
Man vis atrodo, ponia, lyg aš būčiau atviras viskam, kas dedasi aplinkui: viską aš suimu savin, viskas eina kiaurai per mane, o aš čia lieju ašaras, čia griežiu dantimis. Sakysim, kai aš žiūriu į šitą va kriaušį, į šitą didelį žalią gūbrį, į tuos pulkus medžių, kopiančių į kalną, mano akys traukte sutraukia tą mišką, jis perima visą mano esybę, užvaldo ją, prasismelkia į kraują; man net regisi, kad aš jį valgau, virškinu ir pats virstu mišku!
Kalbėdamas jis juokėsi ir žvelgė išplėstom apvaliom akim čia į mišką, čia į Kristianą, o ši, lengvai, kaip ir visad, pasidavusi naujam įspūdžiui, stebėjosi jo žodžiais ir jautė, kad šitos godžios akys ryja plačiais savo vyzdžiais ne tik mišką, bet ir ją.
Polis varė toliau:
O kad jūs žinotumėt, kiek malonumo man teikia uoslė! Aš gerte geriu va šitą orą, svaigstu nuo jo, gyvenu juo ir jaučiu visa, kas tik jame yra, viską, viską! Na, tik paklausykite. Kai atvažiavote čionai, visų pirma jūs tikriausiai pajutote nuostabų, su niekuo nepalyginamą aromatą, tokį švelnų, tokį lengvutį, jog atrodo, lyg jis būtų kone... kaip čia pasakius... nematerialus? Jauti jį visur, bet niekaip nesuvoki, kas tai galėtų būti, nesugaudai, iš kur jis sklinda. Niekad ir niekas gyvenime man taip nejaudino širdies. Tai iš tiesų... kažkas nežemiška!.. Na ir ką gi tai ne kas kita kaip žydinčių vynmedžių kvapas! Keturias dienas aš laužiau galvą, kol tai susekiau. Ir argi jūsų, ponia, nežavi mintis, kad vynuogės, duodančios mums vyną, gėrimą, kurio vertę supranta ir kuriuo mėgautis sugeba tik išrinktieji žinovai, duoda mums ir patį švelniausią, labiausiai jaudinantį kvapsnį, kurį pagauti gali tik žmonės, turį nepaprasto jautrumo uoslę? O ar nejaučiate jūs čia stipraus kaštonų kvapo, salsvo akacijų dvelksmo, aromato, sklindančio iš kalnų? O kaip skaniai, kaip skaniai kvepia žolė, va šita žolė, tik niekam, deja, nė į galvą tas neateina!