Paralitikas klausėsi, kvaišai žiūrėdamas į senį, paskui tarė:
Nė jokios žolelės manęs nepagydė, tai ką čia pagydys jūsų vanduo.
Milžinas staiga perpyko:
Nešnekėk niekų, senas komediante, lyg aš nežinočiau, kas tavo per ligos. O ką tu veikei praeitą pirmadienį Kombrombo miške vienuoliktą valandą nakties?
Valkata atrėžė:
Meluok sau sveikas.
Milžinas užsiplieskė:
Aš meluoju? Kad tu sudegtum! O ar ne tu peršokai Žano Manza griovį ir nukūrei į Puleno lomą?
Tas atkakliai purtė galvą:
Meluoji!
Meluoju? O ar aš neriktelėjau tau: Ei, Klovisai, žandarai! Ar tu nenėrei tuojau pat į taką ant Muline?
Meluoji.
Ilgasis Žakas įtūžęs šaukė, kone grasindamas:
Aš tau pameluosiu! Na, palauk, trikoji tu nukriošęs: jeigu dar sykį pamatysiu tave naktį miške ar prie upelio, aš tave pričiupsiu, girdi? Mano kojos ilgesnės už tavo, tai pagausiu tave ir pririšiu prie medžio, o rytą atsivesiu visą kaimą, ir mes jau rasim, kur tave dėti...
Senis Oriolis nutildė sūnų ir tarė meiliu balsu:
Paklausyk, Klovisai, kodėl gi tau nepabandžius? Mudu su Milžinu iškasam tau maudyklę, ir tu visą mėnesį kasdien čia ateidinėji. Ir už tai aš tau duodu, na, tegul ne šimtą, o du šimtus frankų. O, be to, paklausyk, jeigu tu per tą mėnesį pasveiksi gausi dar penkis šimtus frankų. Tik tu pagalvok: penki šimtai frankų sidabriniais ekiu ir dar du šimtai, atseit viso labo septyni šimtai. Girdi? Du šimtai už tai, kad visą mėnesį maudysies, ir penki šimtai kad pasveiksi. Ir dar žinok tokį dalyką: reumatas juk po kiek laiko iš naujo prisimeta. Jeigu rudenį jis vėl tave surems, mes tada būsim niekuo dėti, vanduo bus vis tiek savo padaręs.
Senis ramiai atsakė:
Na, kad taip, tai sutinku. O jeigu neišeis pamatysim.
Ir trys vyrai sukirto rankas, užtvirtindami sandėrį. Tada abu Orioliai grįžo prie šaltinio kasti maudyklės dėdei Klovisui.
Gal ketvirtį valandos padirbėję, juodu išgirdo kažin ką atšnekant.
Tai buvo Andermatas ir daktaras Latonas. Kaimiečiai susimirkčiojo ir liovėsi kasę.
Bankininkas priėjo, paspaudė jiems rankas, ir visi keturi, netardami nė žodžio, įbedė akis į vandenį.
O tas vertėsi kunkulu aukštyn, lyg ant ugnies užvirintas, burbuliavo, paskiau sruveno upelin ką tik prasigraužta siaura vaga. Senis Oriolis, išdidžiai šypsodamasis, tarė:
Tik pažiūrėkite kiek geležies, a?
Duobės dugnas buvo iš tikrųjų visas raudonas, ir net akmenėliai krante, kuriuos skalavo sruvendamas vanduo, buvo tarsi apsinešę purpuriniais gliaumais.
Daktaras Latonas atsakė:
Taip, bet tas dar nieko nereiškia. Reikia ištirti kitas vandens savybes.
Kaimietis varė toliau:
Vakar vakare mudu su Milžinu išgėrėm pradžiai po stiklinę, ir va, išsyk pajutom, kad lyg ir visas kraujas gyslose atsigaivino. Argi ne, sūnau?
Ilgasis Žakas, nė kiek nesutrikęs, atsakė:
Tikrai, lyg būtų visas kraujas gyslose atsigaivinęs.
Andermatas stovėjo nejudėdamas ant duobės krašto.
Tam, ką aš sumaniau, kreipėsi jis į daktarą, raikės apie šešetą kartų daugiau vandens, negu duoda šitas šaltinis, tiesa?
Taip, maždaug.
O kaip manote, ar tiek vandens mes čia rasime?
To aš negaliu pasakyti.
Taigi va! Galutinai nupirkti žemę bus galima tik tada, kai bus padaryti gręžiniai. Kai turėsime analizės duomenis, visų pirma reikės surašyti pas notarą užpardavimo sutartį su išlyga, kad ji įsigalios tik tuo atveju, jei gręžiniai duos pageidaujamus rezultatus.
Senis Oriolis sunerimo. Jis ne viską suprato. Tada Andermatas jam išaiškino, kad vieno šaltinio toli gražu per maža ir kad jis galėsiąs nupirkti žemę tik tada, kai būsią jų atrasta daugiau. O ieškoti naujų šaltinių jis negalėsiąs tol, kol nebūsianti sudaryta užpardavimo sutartis.
Abu kaimiečiai puolė tikinti, kad jų laukuose šaltinių tikriausiai tiek pat, kiek vynuogienojų. Kad tik kas pakasinėtų tuoj pamatytų, tuoj pamatytų!
Andermatas trumpai atsakė:
Taip, pamatysim.
Senis Oriolis panardino ranką į vandenį ir pareiškė:
Po perkūnais, jis toks karštas, kad galėtum kiaušinį išvirti, daug karštesnis už Bonfilio.
Latonas irgi pamerkė pirštą į vandenį ir pripažino, kad turbūt iš tikrųjų karštesnis.
Kaimietis kalbėjo toliau:
Jis ir skoningesnis, kur kas geresnio skonio; ir nė kiek nedvokia, kaip anas. Galvą guldau, kad tai geras vanduo! Kas jau kas, o aš tai pažįstu čionykščius vandenis per penkiasdešimt metų į valias jų prisižiūrėjau. Bet šitokio puikaus dar niekad nemačiau, niekad, niekad!
Patylėjo valandžiukę ir vėl prašneko:
Aš taip kalbu visai ne dėl to, kad norėčiau įpiršti savo prekę, ar ką. Va pamatysit, aš išbandysiu savo vandenį dar pirma jūsų, ir kaip reikiant išbandysiu, ne taip kaip jūs savo aptiekoje, su kokiu nors ligoniu išbandysiu. Kertu lažybų, kad šitas vanduo išgydys paralitiką jis toks karštas ir toks skanus. Galim kirsti lažybų!
Jis apsimetė besirausiąs atmintyje, paskui peržvelgė aplinkinių kalnų viršūnes be nepamatysiąs kur nors taip jam reikalingo paralitiko? Nieko nepamatęs aukštai, nuleido akis ant kelio.
Už kokių dviejų šimtų metrų šalikelėje styrojo ištiestos senio brakonieriaus kojos. Liemens nesimatė jį užstojo gluosnio kamienas.
Oriolis prisidėjo delną prie kaktos ir paklausė sūnų: