Juodu priėjo namą, iš pažiūros kone miestietišką. Gontranas sustabdė svainį ir tarė:
Tai čia.
Prie sunkių ąžuolinių durų kabojo ketinis kūjelis; jie pabeldė; liesa tarnaitė atidarė duris.
Bankininkas paklausė:
Ar namie ponas Oriolis?
Moteris atsakė:
Prašom į vidų.
Juodu įžengė į virtuvę, erdvią kaimišką virtuvę, kur baigė degti ugnis ir dar tebevirė puodas. Paskui nuvedė juos į kambarį, kur buvo susirinkusi visa Oriolių šeima. Tėvas miegojo, atsilošęs vienoj kėdėj ir ištiesęs kojas ant kitos. Sūnus skaitė Petit Journal, užsigulęs ant stalo ir sutelkęs visą dėmesį, nes rambus protas sunkiai sugaudė skaitomą mintį, o abi dukterys sėdėjo vieno lango nišoje ir siuvinėjo iš abiejų galų tą patį rankdarbį.
Jiedvi pašoko pirmiausia, abi drauge, ir žiūrėjo apstulbusios į netikėtus svečius; tada pakėlė galvą didysis Žakas, visas įraudęs nuo įtempto smegenų darbo; galiausiai atbudo senis Oriolis ir vieną po kitos nuleido nuo kėdės ilgas kojas.
Kambarys buvo be apmušalų, tiktai išbaltintas, su akmenine asla, iš baldų stovėjo vien raudonmedžio komoda, stalas ir keturios šiaudinės kėdės; sienose kabojo keturios įstiklintos liaudiškos graviūros, o ant langų plačios baltos užuolaidos.
Seimininkai ir svečiai žvelgė į vieni kitus, o tarnaitė su pakaišytu ligi kelių sijonu, netverdama smalsumu, delsė prie durų.
Andermatas pasisakė, kas esąs, pristatė svainį grafą de Ravenelį, kuo mandagiausiai ir gracingiausiai pasveikino merginas, žemai joms nusilenkdamas, paskui ramiai atsisėdo ir prašneko:
Pone Orioli, atėjau pasikalbėti su jumis svarbiu reikalu. Pasakysiu viską iš karto, be jokių užuolankų. Dalykas štai koks. Jūs ką tik atradote savo vynuogyne šaltinį. Jo vanduo per kelias dienas bus ištirtas, ir jeigu pasirodys, kad jis niekam nenaudingas, aš, savaime suprantama, atsitrauksiu; bet jeigu analizė parodys tą, ko aš tikiuosi, tai šit mano pasiūlymas: aš nupirksiu iš jūsų tą žemės sklypą, o drauge ir visus aplinkinius sklypus.
Apsigalvokite. Niekas, ničniekas daugiau nepasiūlys jums to, ką siūlau aš! Senoji bendrovė eina prie bankroto ir nė galvoti negalvoja apie naujas gydyklas, o kai ji žlugs, niekas nebeturės noro imtis kokių nors naujų bandymų.
Atsakymo man šiandie nereikia, prašom pasitarti su savo šeima. Kai bus žinoma vandens analizė, jūs pasakysite man, kiek prašote už tą žemę. Jei kaina bus man priimtina, aš tarsiu taip, jei nepriimtina tarsiu ne ir pasitrauksiu. Aš niekados nesideru.
Kaimietis, taip pat savotiškas verteiva, taip pat gudruolis, kokio reikia paieškoti, mandagiai atsakė, kad pažiūrėsiąs, pagalvosiąs, kad tai jam didelė garbė, ir pasiūlė išgerti po stiklą vyno.
Andermatas sutiko, o kadangi jau temo, Oriolis tarė dukterims, kurios, nuleidusios akis, vėl knybojo prie savo rankdarbio:
Uždekit žiburį, mergaitės.
Jiedvi pakilo abi drauge, išėjo į gretimą kambarį ir veikiai grįžo; viena jų nešė dvi uždegtas žvakes, antra stiklines, keturias prastas, pačias pigiausias stiklines. Žvakės, padabintos rausvo popieriaus rozetėmis, buvo užžiebtos pirmą kartą: jos, matyt, stovėjo kaip papuošalas ant židinio merginų kambaryje.
Atsistojo ir Milžinas, į vyno rūsį eidavo tik vyrai.
Andermatui šovė į galvą mintis:
Labai norėčiau pamatyti jūsų rūsį. Jūs geriausias vynininkas šiame krašte, taigi ten tikriausiai yra ko pažiūrėti.
Pagyrimas nuėjo seniui per širdį, jis pasišovė pats nuvesti svečius rūsin ir, pasiėmęs vieną žvakę, žengė pro duris. Visi vėl perėjo virtuvę, paskui nusileido į kiemą, kur gęstančioj dienos šviesoj dar galėjai įžvelgti surikiuotas tuščias statines, kampe suverstas didžiules akmens girnas su skylėmis vidury, panašias į kažkokio milžiniško antikinio vežimo ratus, išardytą presą vynuogėms spausti, kurio mediniai varžtai ir rudas stovas buvo taip nugludinti per ilgą vartojimą, jog net svidėjo žvakės liepsnos atšvaituose, pagaliau įvairius ūkio įnagius, kurių plienas, žemės nušlifuotas, blizgėjo it ginklo ašmenys. Visi tie daiktai vienas po kito niro iš sutemų, kai senis ėjo pro juos, viena ranka nešdamas žvakę, o kitos delnu dengdamas jos liepsną.
Jau buvo justi vyno, vynuogių išspaudų, sudžiovintų vynuogių kvapai. Jie priėjo duris, užrakintas dviem spynom. Oriolis atidarė jas ir iškėlė žvakę viršum galvos; blausi liepsna nušvietė ilgą virtinę didelių gulsčių statinių pilvotais šonais ir ant jos tokią pat eilę mažesnių statinaičių. Visų pirma šeimininkas parodė, kad rūsys išraustas kalno šlaite, paskui ėmė aiškinti, koks vynas kur supiltas, kelerių metų jis senumo, iš kokių vynuogių padarytas ir kuo ypatingas, o priėjęs statinę, skirtą šeimai, švelniai pabraukę delnu jai per šoną lyg mylimam arkliui per strėnas ir išdidžiai pasakė:
Duosiu jums paragauti va šito. Joks vynas iš butelių nesusilygins su juo, tikrai joks nei Bordo, nei kuris kitas.
Kaip ir visi kaimo žmonės, jis nė matyti nenorėjo vyno, išpilstyto į butelius.
Milžinas, sekęs jiems įkandin su ąsočiu rankoje, pasilenkė ir atsuko volės čiaupą, o tėvas stropiai jam žibino, lyg tai būtų koks sunkus ir knibus darbas.
Veidai jų buvo ryškiai nušviesti: tėvas panėšėjo į seną prokurorą, o sūnus į kareivį iš kaimo.