Brontė atsitraukė, iki kraujo kandžiodama lūpas. Tuomet pasisuko ant kulno ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo sugalvoti, kaip išsisukti. Ar įmanoma išsisukti?
Ateik čia.
Brontei šie du jo žodžiai buvo lyg plaktuko smūgiai širdin. Koks jis vis dėlto negailestingas! Ji tėra daiktas, nuosavybė, dėl kurios jis derasi. Ji sustojo ir pakėlusi smakrą pasirengė gintis, žaibuodama akimis.
Jeigu nori manęs, turėsi atsitempti besispardančią ir rėkiančią, nes savo noru aš neateisiu.
Lukos lūpų kampučiai lėtai pakilo, papuošdami veidą seksualia šypsena.
Ar tu tikra, tesore mio? paklausė žemu balsu.
Na, dabar, kai paklausei... pagalvojo Brontė, apimta panikos, prisiminusi jo šiltą, it elektra nukrečiantį prisilietimą. Vienu prisilietimu Luka ant jos kūno uždegė šimtus liepsnelių. Jis pažadino visas jos ląsteles, privertė širdį plakti dukart greičiau ir atvėrė bedugnę, skausmingą tuštumą, kurią, žinojo iš patirties, užpildyti gali tik jis pats.
Luka priėjo prie virpančios Brontės. Savo plačiu piršto galu palietė jos smakrą ir lėtai, bet užtikrintai jį pakėlė, o Brontė nežinojo, kur nukreipti akis.
Ji niekur nedingo, ar ne, cara? Trauka tarp mūsų. Pajutau ją, vos įėjęs į tavo studiją. Jaučiu ir dabar. Ir tu jauti. Matau tai tavo akyse. Jaučiu ją, kai liečiu tave. Tu visa virpi.
Brontė sulaikė kvėpavimą, kai jis pasilenkė. Luka perbraukė lūpomis jos odą, švelniai kaip su plunksna, ir jos kūnas ėmė virpėti, patvirtindamas jo žodžius. Kūnas buvo jos išdavikas; Brontė neturėjo vilties nuslėpti Lukos poveikio. Jo šiltas mėtinis aromatas, sklindantis iš burnos, slydo per jos lūpas, prieš nusileisdamas, perbraukdamas per jas, svaigindamas, kaip anksčiau. Ji išgirdo tylų atodūsį ir nustebusi suprato, kad tai ji atsiduso. Brontė lėtai prasižiojo, atvirai kvietė jo grobuonišką liežuvį.
Bet jis neatsiliepė į jos kvietimą.
Luka tingiai nusišypsojo, pažvelgęs Brontei į nerimo kupinas akis, ir lėtai, beveik nepastebimai, pabučiavo abu jos antakius.
Tavo pačios nuostabiausios mėlynos akys, tarė žemu, giliu ir švelniu it šilkas balsu. Kaip liepsnos šerdis, tamsios ir ugningos. Vieną minutę jos dega, o kitą jau švyti kaip giliausio vandenyno paviršius.
Ji sudrebėjo, kai jis delnais perbraukė abi rankas, pirštais kaip antrankiais suėmė riešus. Brontė pajuto švelnų truktelėjimą, jos pilvas lietė jo iškilusį susijaudinimo įrodymą. Ją užliejo karščio banga, nuvilnijusi tarp šlaunų. Kaip ji gali šitaip jo geisti, kai taip jo nekenčia? Nesąžininga, kad jos kūnas taip begėdiškai ją išduoda. Brontė negalėjo pakęsti savo silpnumo. Ji nekentė Lukos už tai. Ji nekentė, kad norėjo jam atsiduoti. Geismas vis labiau kilo: troškimas, pulsavimas, būgnų smūgiai, kurių ji nebepajėgė ignoruoti.
Gražioji, mieloji Bronte, sukuždėjo Luka. Ar bent nutuoki, kaip aš tavęs geidžiu?
Brontė pajuto jo karštą kietą pasididžiavimą ir atsakydamas ją užvaldė geismas. Atrodė, kad viduje, melsdamas pasotinimo, urzgia alkanas žvėris. Jos kūnas maldavo numalšinti troškulį, kankindamas ją trumpais to malonumo, kurį patyrė su šiuo vyru, prisiminimais. Galva dūzgė nuo vaizdų, kuriuose jie buvo susipynę erotinėse pozose: Lukos kūnas, besispaudžiantis prie jos iš viršaus, iš apačios, iš nugaros arba prie artimiausios sienos ar net ant virtuvinės spintelės, jo kūnas, besismelkiantis į ją, jo rankos, apsivijusios jos kaklą, jos kūnas, gal kokį tūkstantąjį kartą skylantis į mažas daleles.
Pasakyk, kad ir tu tai jauti, vėl sukuždėjo Luka, švelniu kvapu glamonėdamas ją, viliodamas ir kankindamas. Pasakyk, kad prisimeni, kaip buvo.
Brontė nebegalėjo kalbėti. Ji tik norėjo jausti jo lūpas ant savųjų, net jei tai būtų paskutinis kartas. Juk tai nebuvo taip blogai? Tik trumpam, kad prisimintų, kaip Luka bučiuodavo ją iki sąmonės netekimo. Ji ištraukė rankas iš jo gniaužtų ir apsivijo jam kaklą. Pažvelgė į akis, vėl paskęsdama tamsioje jų gelmėje. O tada pasistiebė ant pirštų galiukų ir prispaudė savo lūpas prie jo nutuokdama, kad, šitaip elgdamasi, peržengia ribą ir nebegalės grįžti.
Liepsna įsižiebė. Ilgesio ugnis, iš pradžių rusenanti, paskui siautėjanti it gaivalas, naikinanti viską savo kelyje. Vos ją pajutusi, Brontė prasižiojo, ieškodama jo liežuvio, savo liežuviu šokdama su Lukos, iš pradžių droviai pasitraukdama, o paskui begėdiškai, gašliai flirtuodama. Jis sudejavo, pagilindamas bučinį, nusivedė ją ir prispaudė prie artimiausios sienos, bučiuodamas vis intensyviau, karščiau ir aistringiau, kol ji pasijuto įtraukta į beviltiško troškimo sūkurį.
Prirėmęs Brontę prie sienos, Luka ją kone užgulė. Ji jautė jo kietą iškilumą, prispaustą prie pilvo, jautė kraują, pulsuojantį jo gyslomis, kaip atsaką į jo pirmapradį troškimą suartėti. Brontė taip pat juto laukinį potraukį. Tas troškimas daužė ją iš vidaus kaip pirmykštis būgnas, jos moteriškumas virpėjo, laukdamas saldaus ir valdingo vyriško įsiskverbimo.
Luka ją degino savo bučiniais. Brontė atsakė tokiu pat karščiu, liežuviu žaisdama it katė su pele. Jo rankos slydo jos kūnu aukštyn, suėmė krūtis, švelniai, bet savininkiškai, nykščiais braukdamas per susijaudinusius spenelius, lyg turėtų visas teises glostyti juos, patenkinti ir erzinti.