Brontė begėdiškai išsirietė prisispausdama prie jo. Ji troško, kad Luka vienu judesiu nuplėštų jai drabužius, norėjo pajusti jo šiltas raumeningas rankas ant nuogos savo odos. Ji patraukė jo marškinėlius, išlaisvindama juos iš kelnių, rankomis braukė jam per krūtinę, pirštais tyrinėdama tvirtus raumenis, kurie kadaise ją taip žavėjo. Ji pajuto kietus, plokščius jo spenelių gumbelius ir šiurkščius plaukelius ant raumeningos krūtinės. Jis buvo tikras vyras: stiprus ir tvirtas, lieknas, bet raumeningas, sportiškas ir judrus, neatsispiriamai seksualus.
Jis pradėjo bučiuoti lūpas; Brontė suglebo nuo karštų ir drėgnų Lukos glamonių. Ji sudejavo, bet nesuprato, ar tai buvo atodūsis, ar aiktelėjimas.
Svajojau apie tai, sukuždėjo Luka. Svajojau liesti tave, jausti, kad atsakai taip pat. Niekas kitas manęs niekada nejaudino taip kaip tu.
Tai buvo kaip tik toks priminimas, kurio Brontei ir reikėjo. Kad ji ne vienintelė, su kuria jis buvo, ir tikrai tokia nebus. Jis buvo su begale moterų jau nuo paauglystės. Jiems susipažinus, ji jau žinojo jo mergininko reputaciją, bet kažkodėl vis tiek neįstengė atsispirti jo apžavams. Dabar ji vyresnė ir išmintingesnė. Ir turi įsipareigojimų. Ela jai buvo pati svarbiausia. Brontė padarytų viską, kad tik apgintų savo dukrelę. Atsisakyti to, kas dabar vyksta, būtų auka, kurią ji privalo paaukoti. Bent jau dabar, kol sugalvos, kaip išsisukti iš Lukos paspęstų spąstų.
Brontės rankos nusviro, ji pažvelgė jam į akis.
Negaliu, Luka, tarė. Ne čia. Ne taip. Dar... dar per anksti.
Begalinę akimirką jis žvilgsniu degino ją, judindamas žandikaulį, stengdamasis suvaldyti savo geismą.
Prisimink mūsų susitarimą.
Brontė išslydo jam iš rankų, atremtų į sieną, ir atsitraukė. Buvo beprotiškai sunku nurimti, nes pulsas spurdėjo it išgąsdintas kolibris.
Susitarimą? paklausė ji įsižeidusi. Ar turi omenyje tą kyšį, kurio tikėjaisi, Luka? Pinigai už seksą?
Šiurkštokas apibrėžimas, tarė jis.
Bet tai tiesa, ar ne? Nori paversti mane kekše. Atveri savo piniginę, o aš išskečiu kojas. Toks tas vadinamasis susitarimas, ar ne?
Prisimink mūsų susitarimą.
Brontė išslydo jam iš rankų, atremtų į sieną, ir atsitraukė. Buvo beprotiškai sunku nurimti, nes pulsas spurdėjo it išgąsdintas kolibris.
Susitarimą? paklausė ji įsižeidusi. Ar turi omenyje tą kyšį, kurio tikėjaisi, Luka? Pinigai už seksą?
Šiurkštokas apibrėžimas, tarė jis.
Bet tai tiesa, ar ne? Nori paversti mane kekše. Atveri savo piniginę, o aš išskečiu kojas. Toks tas vadinamasis susitarimas, ar ne?
Jam virptelėjo lūpos.
Nenusipigink taip, Bronte.
Ji springdama isteriškai nusijuokė.
Sakai nenusipiginti, kai pats įžeidinėji mane labiau nei bet kuris kitas žmogus?
Jis įkvėpė ir nužingsniavo per kambarį, sustodamas prie langų, pro kuriuos matyti mirgančios miesto šviesos. Brontė pastebėjo, kaip sustingo jo platūs pečiai, tiesi nugara ir ilgos kojos.
Ji troško prieiti prie jo, apsivyti jį rankomis, priimti tai, ką jis siūlo, bet žinojo, kad pasekmės bus dar skaudesnės. Kaip ji galėjo patikėti, kad jis vėl neišeis? Antrą kartą ji to neištvertų. Vos ištvėrė ir pirmąjį. Tik Ela privertė ją susiprasti ir greitai suaugti. Bet netgi dabar tai viliojo. O gerasis Dieve, kaip viliojo. Dar kartą pajusti jo glėbį, kad jis laikytų ją, lyg ji būtų brangiausias turtas visame pasaulyje. Kaip ji ilgėjosi ir troško su juo pasimylėti visus tuos dvejus metus.
Gerai, ilgokai patylėjęs burbtelėjo Luka. Gali eiti.
Brontės širdis suspurdėjo.
Bet aš maniau...
Jis atsisuko.
Eik, Bronte. Kol neapsigalvojau.
Ji nurijo seiles ir netvirtai žengė durų link, bet tuomet prisiminė, kad ant sofos paliko delninukę. Žvilgtelėjo į ją, bet, nespėjus jai pajudėti, jis žengė į priekį ir paėmė rankinę.
Tuomet priėjo ir padavė jai.
Viskas turėtų būti ne taip, ar ne?
Ji apsilaižė lūpas nežinodama, privalo atsakyti ar ne. Žinoma, viskas vyksta ne taip. Neteisinga jo geisti, nepaisant visų sąlygų. Tai buvo gėdinga, vargana ir apgailėtina, ir beviltiška, bet būtent tokia jis pavertė ją. Joks vyras nevertė Brontės pasijusti tokia jo reikalinga. Joks vyras taip neužgavo jai širdies, nevertė taip beprotiškai jo ilgėtis. Joks vyras nevertė jos taip geisti.
Ji privalo išeiti.
Ji privalo išeiti dabar, kol Luka nepastebėjo, kaip ji trokšta jam atsiduoti, kad jis toliau galėtų ją skaudinti. Ji turi išeiti, kol šios minutės nevirto valanda ar dviem pavogto malonumo, kuris, kaip ir anksčiau, privers ją patikėti romantiška idėja apie bendrą jųdviejų ateitį.
Aš elgiausi nederamai, prabilo jis vėl. Turėjau pirmiausia tau paskambinti, įspėti tave. Gal tada taip manęs nesipurtytum. Būtum geriau pasiruošusi, sì?
Kodėl taip ir nepadarei? sausai paklausė ji.
Jis trūktelėjo petį.
Norėjau pamatyti tavo natūralią reakciją.
Brontė pažvelgė į jį niekinamai.
Kalbi taip, lyg tai būtų koks nors socialinis eksperimentas.
Jo akys, tamsios, viliojančios, bedugnės, vis dar žvelgė į ją.
Norėčiau vėl tave pamatyti, cara. Rytoj vakare. Šį kartą jokių sąlygų. Jokių grasinimų, kyšių ar šantažo, tik du kartu vakarieniaujantys žmonės. Jei nori, galim apsimesti, kad susitikom pirmą kartą.