Šia proga ji rūpestingai rinkosi apdarą. Nors nebuvo visiška vargšė, bet tiek pinigų, kad galėtų spintą užpildyti dizainerių kurtais drabužiais, neturėjo. Turėjo kelis drabužius, kuriuos nusipirko per išpardavimus ir kuriais apsirengusi jautėsi moteriška ir elegantiška, bet nepernelyg išsipusčiusi ar pamaiva.
Viešbutis buvo vienas prabangiausių Pietų komplekse palei Jaros upę. Ištaigingas marmurinis vestibiulis su aukštyn šaunančiais laiptais iš abiejų pusių ir fontanu viduryje suteikė viešbučiui holivudinio žavesio. Brontė pasijuto kaip kino žvaigždė, atvykusi į elitinį vakarėlį, kai uniformuotas durininkas elegantiškai atvėrė jai duris.
Laiptai vedė į prašmatnų barą su intymiai sustatytomis giliomis odinėmis sofomis, kad svečiai, gurkšnodami kokteilį ir kalbėdamiesi, turėtų daugiau privatumo. Brontė išvydo Luką pakylantį, vos įžengė į barą. Jam einant prie jos, krūtinėje plazdėjo drugeliai, ir ji pastebėjo, kad visos moterys nusekė jį žvilgsniu.
Jis dėvėjo pilką kostiumą ir sniego baltumo marškinius, ryšėjo raudoną sidabriškai dryžuotą kaklaraištį. Luka atrodė dar aukštesnis nei tada studijoje, nors šįkart Brontė avėjo aukštakulnius.
Ji jautė, kaip Luka atidžiai nužvelgė jos mažutę juodą suknelę, per juosmenį sujuostą juodu lakuotos odos diržu, derančiu prie dešimties centimetrų aukščio aukštakulnių ir delninukės. Ji džiaugėsi, kad daugiau laiko skyrė makiažui. Brontė pasipudravo mineraline pudra ir skaistalais, akis apvedė tamsiai pilku pieštuku, o putlias lūpas paryškino vaiskiu rausvu blizgiu. Tamsiai rudus plaukus sušukavo atgal ir susisegė taip, kad jie atrodė rafinuotai ir netgi prabangiai. Tegul jis žiūri ir gailisi, ko neteko, patenkinta mąstė ji, jo vyzdžiams išsiplečiant iš susižavėjimo.
Atrodai stulbinamai, cara, tarė priėjęs prie jos, vis dar vertinamai nužiūrinėdamas.
Ji oficialiai jam nusišypsojo.
Greičiau pabaikime visą šį reikalą, gerai?
Jis įkvėpė ir nusišypsojo.
Bronte, nebūk tokia dygi. Mes juk tik du ilgai nesimatę seni draugai, sì?
Brontė suspaudė delninukę.
Tu man ne draugas, Luka. Laikau tave apmaudžia savo klaida. Kažkuo, ką norėčiau pamiršti. Nemėgstu prisiminti nesėkmių.
Luka suraukė kaktą.
Tai ne tau nepavyko, Bronte. Tai buvo mano bėda. Mano reikalai. Tai niekada nebuvo tavo kaltė.
Brontė nustebusi sumirksėjo. Ar tai buvo atsiprašymas? Ar tik jos budrumo užmigdymo dalis? Ji puikiai žino Sabatinių žavesį. Tai mirtini nuodai, galėję apsukti galvą kiekvienai nieko nenutuokiančiai moteriai. O ji buvo ne tik nenutuokianti, bet ir naivi bei nekalta. Ji taip lengvai jam pasidavė. Taip lengvai, kad dabar buvo gėda net prisiminti. Tik vienas žvilgsnis, viena šypsena ir tos bedugnės šokoladinės akys.
Tai tu pasiruošęs pripažinti, kad elgeisi beširdiškai? paklausė ji atsargiai.
Luka vos pastebimai šyptelėjo.
Gailiuosi dėl daugelio dalykų, Bronte. Bet praeities nė vienas iš mudviejų nepakeis. Vis dėlto norėčiau tau atsilyginti už tai, kad nutraukiau mūsų romaną taip staigiai ir nieko nepaaiškinęs.
Ji karčiai pažvelgė į jį.
Kaipgi tu man atsilyginsi? Šantažuodamas mane, kad susitiktume? Taip nieko nebus, Luka. Gali mane šantažuoti, kiek tik nori, bet aš tavęs vėl neįsimylėsiu.
Jo tamsios akys vieną mirksnį sutviskėjo, šmėkštelėjo kažkoks neatpažįstamas šešėlis.
Suprantu, kad po viso šio laiko prašau labai daug, tarė jis. Būčiau laimingas, galėdamas kol kas tiesiog pasižiūrėti, kas išeis.
Brontė suspaudė lūpas.
Turi vieną vakarą, Luka, ir viskas. Daugiau to nedarysiu. Pasakyk, ką nori pasakyti, ir palikime viską, kaip yra.
Kažkokia pora susikibusi rankomis praėjo pro juos, mergina atsisuko pasižiūrėti į Luką. Ji šnibžtelėjo kažką savo partneriui, jis taip pat sustojo ir įsispoksojo.
Luka mandagiai, bet šaltai nusišypsojo porai, tuomet suėmė Brontės alkūnę ir tyliai tarė:
Pasitraukim iš viešumos. Nespėsim susiprasti, kaip kas nors praneš apie mus žiniasklaidai.
Brontė negalėjo pakelti minties apie buvimą akis į akį su juo viešbučio kambaryje, bet lygiai taip pat negalėjo ir įsivaizduoti savo nuotraukos pirmajame rytdienos laikraščio puslapyje. Ji net matė antraštes: Italas viešbučių magnatas susitikinėja su baletą dėstančia vieniša motina. Ji nenusikratytų savo mokinių tėvų priekaištų, ką jau kalbėti apie Reičelę ir motiną.
Ji nusekė paskui jį prie liftų ir tylėdama įžengė į vieną, jam atsidarius. Durys užsivėrė, ir ji pasijuto taip, lyg kartu su viešbučio triukšmu už jų liko ir oras. Lyg būtų kokioje kapsulėje. Liftas buvo didelis, bet ji jautėsi kaip degtukų dėžutėje, jam stovint šitaip arti. Jos skrandis nervingai suvirpėjo. Brontė nebuvo viena su vyru nuo... na, nuo tada, kai buvo su Luka. Jos neseniai įvykęs pasimatymas su ką tik išsiskyrusiu Reičelės pusbroliu vyko sausakimšame restorane. Deividas Braugemas net nepalietė jos visą tą laiką, jiems stengiantis įveikti aštuonių patiekalų degustacinį valgiaraštį. Įsidėmėk tai, pamanė ji. Niekada neik į prabangų restoraną su neviltyje skendinčiu ką tik išsiskyrusiu vyru. Brontė kantriai klausėsi, jam liejantis apie savo santuokos griūtį ir susitarimus dėl vaikų globos, tylomis melsdamasi, kad vakaras kuo greičiau pasibaigtų.