Megztuku pridengtos krūtys, standžios ir jaudinančios, rėmėsi jam į krūtinę, o džinsais aptemptos švelnios ir gundančios šlaunys tiesiai į jo kietumą papilvėje. O lūpos, tos provokuojančios švelnios lūpos, buvo drėgnos ir šiek tiek pravertos, lyg kviestų vidun. Lukanas mielai būtų priėmęs kvietimą. Tikrai būtų, bet Leksė netikėtai atsitraukė!
Keletą akimirkų jis su malonumu mąstė apie tai, kaip per tas dvi ar tris dienas ir naktis reikės kovoti su alkiu, kurį sužadino Leksės kūno linkiai. Jis jau beveik pamiršo, dėl ko čia atvyko.
Tačiau nuo realybės nepabėgsi didžiulis Malberio dvaras stūksojo priešais jį.
Žinoma. Lukanas liūdnai šyptelėjo, apsisuko ir palipęs kelis laiptelius stabtelėjo, įkvėpė oro stengdamasis nurimti ir atidarė duris.
Tarpduryje, žvilgtelėjęs į tamsų prieškambarį marmurinėmis grindimis, Lukanas pajuto kvapą, kurio prieš savaitę čia nebuvo atsidavė pelėsiais. Vadinasi, vanduo buvo užliejęs ne tik namo išorę, bet ir vidų, kaip ir įspėjo Džonas Bartonas. Tiesą sakant, buvo apgadinta visa vakarinė rūmų dalis, kurioje kabėjo tas prakeiktas tėvo portretas išdidžia poza.
Vanduo juk galėjo užlieti ir jį, bet kur tau jis liko sveikut sveikutėlis!
Lukanai?.. pasigirdo nedrąsus Leksės raginimas. Jis vis dar stovėjo tarpduryje ir nerodė jokio noro eiti vidun, kaip, beje, ir ji.
Atleiskite. Jis iškart pasitraukė ir praleido ją pirma savęs.
Įžengus į namą Leksė pajuto, kad viduje ne šilčiau nei lauke.
Ar čia jau niekas nebegyvena? tyliai pasiteiravo ir krečiama drebulio dar tvirčiau įsisupo į ilgą nertinį.
Jau seniai nebe, tarė Lukanas bejausmiu balsu ir tokia pat nieko nesakančia veido išraiška. Jis nusekė jai iš paskos ir trinktelėjo durimis, vidun siūbtelėjo šalto vėjo gūsis. Palaukite manęs čia, kol nueisiu į kitą namo galą ir įjungsiu šildymą.
Perėjęs prieškambarį Lukanas dingo taip staiga, kad ji nespėjo nieko pasakyti.
Iš tikrųjų, Leksė ir neketino jam ką nors sakyti. Kelionė į Malberio dvarą iš jos pareikalavo nė kiek ne mažiau jėgų, nei jų prireikė Lukanui.
Ji dar tvirčiau susisupo į nertinį ir apsidairė, nors viskas jai čia buvo pažįstama. Nuo to laiko, kai mirė senelis Aleksas, o tai nutiko prieš aštuonerius metus, Malberio dvare ji nebesilankė, tačiau viskas čia buvo po senovei.
Didžiulis Venecijos krištolo šviestuvas nuleistas žemyn nuo aukštų lubų tebekabėjo virš galvos, o pačiame prieškambario gale buvo tos pačios dvejos durys. Ji puikiai prisiminė, kad vienos jų veda į svetainė, o už kitų yra erdvus valgomasis, kuriame prie ilgo stalo galėjo susėsti dvylika, o gal ir daugiau asmenų.
Tame pačiame prieškambaryje, tik kiek tolėliau, buvo dar vienos durys, kurios vedė į šokių salę su veidrodinėmis sienomis, kur galėjo tilpti apie šimtą svečių, dabar ten sporto salė ir žaidimų kambarys.
Kai Leksei buvo devyneri, senelis Aleksas tame kambaryje mokė ją žaisti stalo tenisą ir biliardą, o močiutė Siana stebėdavo juos šypsodamasi.
Iš susijaudinimo jai gerklėje užstrigo gumulas. Ji prisiminė, kiek daug juoko girdėjo šie dabar niūrūs namai. Meilė ir juokas visada lydėdavo senelį Aleksą ir močiutę Sianą.
Jų artumo negalėjo atleisti nei Lukanas Sent Kleras, nei kiti šeimos nariai.
Tas pats Lukanas Sent Kleras, kuris ką tik vos nepabučiavo Leksės jo ir visos šeimos nekenčiamos moters vaikaitės...
Leksė ir vėl suvirpėjo iš šalčio pagalvojusi, kaip Lukanas įsiustų, jei paaiškėtų, kas ji tokia.
Netrukus ir čia bus šilta! šūktelėjo Lukanas sugrįžęs į prieškambarį. Kai pamatė, kad Leksė krūptelėjo iš netikėtumo ir atsisukusi įsmeigė tamsiai mėlynas akis, jis susiraukė. Nebijokite, čia nėra vaiduoklių, nusišaipė iš jos reakcijos.
Leksė pervėrė jį aštriu žvilgsniu.
Nejuokinga!
Žinokite, Lekse, aš visiškai neturiu humoro jausmo, visi taip sako.
Gaila. Gal virtuvėje galėčiau išsivirti ko nors šilto arbatos ar kavos?
Lukanas pašaipiai kilstelėjo antakius, lyg būtų nustebęs.
Ar tikrai manote, kad jūs, laikinoji sekretorė, privalote dar ir arbatą virti?
Gal ir ne, nukirto Leksė. Bet mielai padaryčiau išimtį.
Būtų labai malonu, tarė Lukanas tvardydamas juoką.
Ir aš taip manau.
Lukanas žavėjosi jos ryžtu. Be keleto dienų, kurias jo šeima čia praleido prieš naujuosius metus, šiuose namuose jau seniai niekas nebegyveno. Taigi jie neatrodė svetingi, nebuvo čia ir tarnų tik ūkvedys su žmona kartais užsukdavo pažiūrėti, ar viskas gerai. Dauguma žavingų gražuolių, kurias Lukanui teko pažinti per pastarąjį dešimtmetį, būtų pareiškusios, kad sąlygos čia netinkamos, netgi pasibaisėtinos, ir nedelsdamos pareikalautų apgyvendinti viešbutyje. Bet Leksė atrodė kitokia.
Arbatos ir kavos gal ir rasime, bet pieno kažin, nusiminęs tarė jis.
Gerai bus ir juoda kava, patikino Leksė ir pasisuko į duris, kurios iš prieškambario vedė į namo gilumą. Tačiau staiga sustojo supratusi, kad daro klaidą. Eeee... manau, kad virtuvė turėtų būti kažkur namo gale? paklausė ji lyg abejodama ir nutilo.
Už paskutinių durų koridoriaus gale, linktelėjo Lukanas ir nusekė jai iš paskos.
Leksė visą laiką jautė Lukaną šalia ir eidama į virtuvę, kai sekė iš paskos, ir dabar, pildama kavą į sietelį, nors jis stovėjo jai už nugaros prie ąžuolinės virtuvinės spintelės.