Нора Робертс - Nakties sokis стр 9.

Laba diena. Kuo galiu jums pasitarnauti?

Ar jūs panelė Ficdžerald? balsas buvo žemas, nelygus ir neužgaulus, toks pat neišraiškingas kaip ir blyški susagstoma suknelė.

Taip, tai aš.

Aš esu Luela Morgan.

Megė iškart prisiminė tą vardą. Luela Morgan, Viljamo Morgano našlė, ankstesnė šio namo savininkė. Pasijuto kaip įsibrovėlė, bet netrukus nuvijo šį jausmą ir ištiesė ranką.

Laba diena, ponia Morgan. Gal užeitumėte?

Aš esu Luela Morgan.

Megė iškart prisiminė tą vardą. Luela Morgan, Viljamo Morgano našlė, ankstesnė šio namo savininkė. Pasijuto kaip įsibrovėlė, bet netrukus nuvijo šį jausmą ir ištiesė ranką.

Laba diena, ponia Morgan. Gal užeitumėte?

Nenoriu jums trukdyti.

Netrukdote, prašyčiau užeiti, tai sakydama ji plačiau atvėrė duris. Buvau sutikusi jūsų dukterį, kai kėliausi į šį namą.

Taip, Džoisė man minėjo, Luela peržengė slenkstį ir apsižvalgė. Ji nesitikėjo taip greitai parduoti. Visas turtas buvo išparduotas per savaitę.

Tikiu, jog tai likimas, iš visų jėgų įsiręžusi Megė galiausiai uždarė duris. Tikrai bus darbo Bogui, pamanė.

Likimas? peržvelgusi ilgą tuščią kambarį Luela atsisuko.

Šis namas tarsi tik manęs ir laukė, nors tiesus, bet kažkoks keistas moters žvilgsnis nepasirodė Megei malonus. Ji mostelėjo svetainės pusėn: Užeikite ir prisėskite, pakvietė. Išgersite kavos? O gal ko nors šalto?

Ačiū, ne. Pabūsiu tik minutę, Luela įėjo į svetainę ir nors ten buvo sofa su mažomis minkštomis pagalvėlėmis, ant jos nesisėdo. Apžiūrinėjo atsilaupiusius sienų apmušalus, suskeldėjusius dažus ir Megės amoniaku jau išblizgintus langus. Norėjau dar kartą pamatyti namą ir dabartinius jo gyventojus.

Megė irgi permetė akimis beveik tuščią kambarį. Gal jau kitą savaitę imsis lupti sienų apmušalus.

Spėju, kad prireiks dar kelių savaičių, kol namas taps panašus į gyvenamą.

Neatrodė, kad Luela klausytųsi.

Aš atsikrausčiau čia kaip jaunamartė, moteris nusišypsojo, bet Megė toje šypsenoje neįžvelgė laimės pėdsakų. Jos akys kaip paklydėlės, pamanė. Tarsi pastaruosius dešimt metų būtų kažkur klaidžiojusi. Bet tada mano vyras užsigeidė ko nors modernesnio, arčiau miesto ir jo verslo. Taigi mes išsikraustėme, o namą nuomojome, Luela vėl pažvelgė į Megę. Toks mielas, tylus kampelis, sumurmėjo. Gaila, kad šitiek metų buvo apleistas.

Miela vietelė, pritarė Megė, bandydama neišsiduoti, kad yra sutrikusi ir jaučiasi nejaukiai. Aš kaip tik pradėjau tvarkyti namą ir kiemą... ji nutilo, nes Luela nužingsniavo prie priekinio lango ir pažvelgė į lauką. Dieve mano, pamanė Megė rinkdama žodžius, kuriuos galėtų ištarti. Ir ko jai čia reikia? Didžiąją dalį dažymo ir sienų apmušalų klijavimo darbų ketinu atlikti pati.

Priaugo žolių, tarė Luela atsukusi nugarą.

Megė kilstelėjo antakius. Ji galvojo, ką daryti toliau.

Na, Klifas Delanis buvo atvažiavęs šią popietę visko apžiūrėti.

Klifas, Luela susitvardė ir atsisuko į Megę. Šviesoje, kuri sklido pro langus be užuolaidų, ji atrodė dar blyškesnė ir silpnesnė. Įdomus jaunas vyriškis. Šiek tiek šiurkštokas, bet labai protingas. Jis gerai pasidarbuos jūsų žemėje. Klifas yra Morganų pusbrolis, ji nutilo ir tyliai sukikeno. Jūs greitai įsitikinsite, kad Morganų ir jų giminaičių šiose apylinkėse apstu.

Pusbrolis, pagalvojo Megė. Gal jis toks nedraugiškas todėl, kad yra įsitikinęs, jog namo nederėjo parduoti prašalietei. Jam tai turėtų nepatikti juk žemė dabar jos.

Veja priešais namą kadaise buvo puiki, sumurmėjo Luela.

Megė pajuto apmaudą.

Netrukus vėl bus tokia. Kiemas prieš namą bus išvalytas ir apsėtas žole. Už namo taip pat, tarsi norėdama ją užtikrinti, Megė priėjo arčiau. Dabar abi moterys stovėjo prie lango. Bus ir alpinariumas, o kitoje pusėje, ten, kur dabar dauba kūdra.

Kūdra? Luela atsigręžė ir įsmeigė į ją žvilgsnį. Rengiatės išvalyti daubą?

Taip, Megė vėl pasijuto nesmagiai. Kūdrai ten ideali vieta.

Luela perbraukė ranka per savo rankinę, lyg būtų norėjusi nuvalyti dulkes. Aš irgi turėjau alpinariumą. Augo gvazdikai, violetinės tūbės... Po mano miegamojo langais žydėjo visterijos ir rožės raudonos vijoklinės rožės.

Norėčiau visa tai pamatyti, švelniai tarė Megė. Turėjo būti labai gražu.

Aš turiu nuotraukų.

Tikrai? Megė pamiršo nejaukumą, į galvą šovė gera mintis. Gal galėčiau peržiūrėti? Jos man padėtų apsispręsti, ką kur sodinti.

Pasistengsiu atsiųsti. Jūs labai maloni, kad leidote apžiūrėti namą, Luela dar kartą peržvelgė kambarį. Namas saugo prisiminimus.

Luela išėjo į prieškambarį, Megė nusekė iš paskos ir padėjo atidaryti didžiąsias duris.

Viso gero, panele Ficdžerald.

Viso gero, ponia Morgan.

Megę vėl užplūdo gailestis ir ji palietė moters petį.

Galite ateiti čia kada panorėjusi.

Luela atsisuko, pažvelgė į ją nuvargusiomis akimis ir nusišypsojo.

Ačiū.

Megė matė, kaip ji įsėdo į seną, dar gerai atrodantį linkolną ir nuvažiavo nuo kalvos žemyn. Šiek tiek sutrikusi ji grįžo į savo muzikos kambarį. Susipažino tik su keliais Morganvilio gyventojais, ir visi jie pasirodė jai savaip įdomūs.

Kažkoks triukšmas sutrikdė kietą Megės miegą ir perkėlė ją į keistą būseną. Bandydama paslėpti galvą po pagalve vieną akimirką ji pamanė esanti Niujorke. Tarsi būtų girgždėjusi ir riaumojusi didelė bjauri šiukšliavežė. Bet atsikėlusi iš lovos ir trindama rankomis veidą suvokė esanti ne Niujorke. Morganvilyje šiukšliavežių nebūna. Čia sumeti šiukšles į automobilio bagažinę ar pikapo priekabą ir nuveži į apylinkės sąvartyną. Savarankiškumas čia neatsiejamas nuo šito veiksmo.