Нора Робертс - Nakties sokis стр 8.

Megė sunkiai atsiduso ir išpylė drungną arbatą ant žemės, prie savo kojų.

ANTRAS SKYRIUS

Likusi viena Megė grįžo į namą pro galines duris, kurių vyriai grėsmingai girgždėjo. Ji neketino galvoti apie Klifą Delanį. Tiesą sakant, abejojo, ar išvis dar kada nors jį pamatys. Klifas atsiųs darbininkus, šie atliks visus darbus, o formalumus galima aptarti telefonu arba per paštą. Taip dar geriau, nusprendė Megė. Jis ne itin draugiškas, šiurkštus ir ją erzina, nors veidas patrauklus, netgi mielas.

Jau buvo praeinanti pro virtuvę, bet prisiminė, kad rankoje laiko stiklines. Apsisukusi nuėjo subraižytu linoleumu iki kriauklės ir sudėjo stiklines, tada pasirėmė į palangę ir pažvelgė į šlaitą už namo. Jai bežiūrint keli akmenys nudardėjo žemyn, nuridendami ir sudžiūvusios žemės grumstų. Stipresniam lietui užėjus nuošliauža pasiektų galines duris, susirūpinusi pamanė. Atraminė sienelė. Megė linktelėjo galvą. Klifas Delanis tikrai išmano savo darbą. Švelnus vėjelis priminė jai, kad jau pavasaris. Kažkur miške čiulbėjo nematomas paukštis. Atrodė, kad jis niekada nesiliaus. Užsiklausiusi ji pamiršo pavojingąjį šlaitą ir netvirtas netoliese augančių medžių šaknis. Pamiršo pašaliečio šiurkštumą ir patrauklumą. Pažvelgė į viršų ir pamatė dangų liečiančias medžių viršūnes.

Megės vaizduotėje šis paveikslas kito pagal metų laikus, ji nekantravo visa tai pamatyti. Anksčiau nė nepagalvodavo, kad jai reikia nuosavo kampelio, reikia laiko sau dabar visa tai turi.

Atsidususi ji nuėjo nuo lango. Metas grįžti prie darbo, kad galėtų laiku, kaip žadėjo, užbaigti partitūrą. Perėjo menę, kur sienų apmušalai vietomis buvo nuplyšę ir susiraitę. Kadaise čia buvo svetainė, o dabar ji įsirengė muzikos kambarį. Dėžės, kurių ji nė nemanė atplėšti, stovėjo sukrautos į krūvą prie sienos. Keletą keistų baldų, kuriuos buvo pirkusi kartu su namu, dengė storas dulkių sluoksnis. Langai buvo be užuolaidų, grindys be kilimų. Vietomis ant sienų švietė išblukę ploteliai ten kadaise kabėjo nuotraukos ir paveikslai. Kambario viduryje stovėjo blizgantis elegantiškas jos fortepijonas. Šalia jo gulėjo atidaryta dėžė, iš kurios Megė išsitraukė popieriaus lapą ir užsikišusi už ausies pieštuką atsisėdo.

Kurį laiką nejudėjo, tik sėdėjo tyloje, leido muzikai ateiti ir skambėti galvoje. Ji žinojo, ko reikia šiai kūrinio vietai dramatizmo, jėgos ir energijos. Užsimerkusi matė pralekiančią filmo sceną. Dabar viskas priklauso tik nuo jos kurias vietas išryškinti, sustiprinti. Jos muzika turi sukurti kūrinio nuotaiką.

Apgraibomis Megė nuspaudė įrašomąjį grotuvo mygtuką ir ėmė groti. Ji leido natoms kurti jėgą, o pati tik įsivaizdavo sceną, kurią jos muzika turėjo papildyti. Megė kūrė muziką tik tiems filmams, kuriuos pati stipriai išgyveno. Nors Oskaro" statulėlės rodė, kad šioje srityje ji pasiekė tobulumo viršūnę, didžioji aistra buvo kita dainos, kuriose susijungia žodžiai ir muzika.

Partitūros kūrimas Megei buvo panašus į tilto statymą. Pirmiausia atsiranda projektas, bendras planas. Tada ateina metas statyti lėtai, kruopščiai, kol abu tilto galai priglunda prie tvirto pagrindo, o tarp jų nepriekaištingai grakščiai išsilenkia arka. Tai subtilus darbas, reikalaujantis tikslumo.

Dainos tai paveikslai, kurių spalvos priklauso nuo nuotaikos. Daina gimsta tik kruopščiai sujungus žodžius į visumą. Kelių minučių dainoje galima sutalpinti išgyvenimus, emocijas ir pasakojimą. Bet šiam darbui reikia meilės.

Dirbdama ji nejausdavo laiko tėkmės, pamiršdavo viską, išskyrus tai, kad atsargiai dėliodama natas turi išreikšti nuotaiką. Megės pirštai bėgiojo fortepijono klavišais, ji vis kartojo tą pačią partitūros dalį, kaskart pakeisdama kokią natą, kol nuojauta jai pasufleruodavo, kad jau gerai. Prabėgo valanda, dvi. Jai neatsibodo nuolatinis kartojimas. Muzika jai buvo ir verslas, ir meilė.

Jei norėdama atsukti atgal juostelę Megė nebūtų sustabdžiusi grotuvo, nebūtų išgirdusi beldimo į duris. Paskendusi savo muzikoje ji nereagavo į beldimą, laukė, kad tarnaitė atidarytų duris, kol galiausiai susivokė, kur esanti.

Nėra jokių tarnaičių, Mege, priminė ji sau. Nėra nei sodininko, nei virėjo. Viską dabar tu darai pati. Ši mintis jai teikė malonumo. Jei niekas neatsišaukia, tai nieko nereikia ir šaukti. Ji atsistojo ir nuėjo prie didžiųjų durų. Čia jai bent nereikia pratintis kaimietišku įpročiu nerakinti durų. Los Andžele ji turėjo daugybę patarnautojų, kurie pasirūpindavo visais skląsčiais ir užraktais, buvo įrengta bendra saugos sistema. Megė dėl to nekvaršino galvos. Dabar ji abiem rankomis suėmė apvalią rankeną, pasuko ir patraukė į save. Pagalvojo, kad reikės su ponu Bogu pasikalbėti ir dėl durų. Prieangyje stovėjo aukšta, tvarkingai apsirengusi moteris, įžengusi į šeštą dešimtį. Jos plaukai buvo lygūs, nuobodžiai pilki ir tvarkingai, bet ne itin stilingai sušukuoti. Blankios mėlynos akys tyrinėjo Megę iš už akinių rožiniais stiklais. Jei ji iš tų, kurios lanko naujakurius ir supažindina su miestelio gyvenimu, pamanė Megė, nužvelgusi nelaimingą viešnios veidą, tai tikriausiai nelabai mėgsta savo užsiėmimą. Per gyvenimą įpratusi prie santūrių ir nekalbių pašaliečių Megė nusišypsojo.