To Rebeka niekuomet nepamirš. Dairydamasi po jaukų svečių kambarį, kuriame stovėjo lova su baldakimu, o šalia jos gražios apvalios lempos, ji džiaugėsi, kad Regana susikūrė tokį puikų gyvenimą. Turi vyrą, kuris ją dievina. Tai matyti iš Reifo akių, kai jis žvelgia į žmoną.
Stiprus, gražus, žavingas vyras, du linksmi vaikučiai, sėkmingas verslas, gražūs namai. Taip, Rebeka džiaugėsi, kad Regana viskuo patenkinta.
Stiprus, gražus, žavingas vyras, du linksmi vaikučiai, sėkmingas verslas, gražūs namai. Taip, Rebeka džiaugėsi, kad Regana viskuo patenkinta.
Ji pati pastaruoju metu taip nesijautė. Akademija, aplink kurią sukosi visas jos gyvenimas, virto greičiau kalėjimu nei namais. Nors, tiesą sakant, tai buvo jos vieninteliai namai. Bet ji pabėgo iš jų. Bent keletą mėnesių ketino tyrinėti įvairias savo savybes, ne tik intelektą.
Geidė jausmų, emocijų, aistrų. Norėjo rizikuoti, daryti klaidas, krėsti kvailystes, užsiimti įdomia veikla.
Galbūt tam įtakos turėjo sapnai, keisti, pasikartojantys sapnai. Šiaip ar taip, žinodama, kad jos artimiausia draugė įsikūrė Antietame, legendomis apipintoje istorinėje vietovėje, neatsispyrė pagundai čia atvykti. Tai buvo proga ne tik apsilankyti šiame krašte, atnaujinti svarbią draugystę, bet ir galimybė daugiau laiko skirti pomėgiui, kuris jau virto manija.
Sunku būtų pasakyti, kada ir kaip jai ėmė patikti tyrinėti antgamtinius reiškinius. Įsitraukė į tai pamažu, straipsnis vienur, klausimas kitur. Paskui, žinoma, prasidėjo sapnai. Ėmė sapnuoti prieš kelerius metus matė keistas vaizdų nuotrupas, panašias į prisiminimus. Laikui bėgant sapnai ilgėjo ir ryškėjo.
Ji pradėjo juos užrašinėti. Būdama psichiatre puikiai suprato sapnų reikšmę. Vertino pasąmonės jėgą. Į visa tai ji žvelgė kaip į bet kurį kitą projektą organizuotai, tiksliai ir objektyviai. Tačiau smalsumas vis pranokdavo objektyvumą.
Taigi dabar ji čia. Įdomu, kas atsitiktinumas, vaizduotė ar likimas vertė galvoti, kad atvyko būtent ten, kur ir turėjo atvykti? Kur ją traukė?
Dar spės išsiaiškinti.
O kol kas tiesiog gerai leis laiką. Čia yra Regana, gražus gamtovaizdis, be to, džiugino galimybė būti istoriniais įvykiais garsėjančiame krašte. Ji pasiners į mėgstamą veiklą, ištyrinės visas galimybes ir sustiprins pasitikėjimą savimi.
Regis, jai puikiai pasisekė su Šeinu Makeidu. Ne taip seniai būtų tik mikčiojusi ir raudusi bendraudama su tokiu vyrišku vyru. Juk prarasdavo žadą vien nuo minties, kad teks kalbėtis ne akademinėmis temomis. O dabar ne tik kalbėjosi su Šeinu, netgi sugebėjo apginti savo pozicijas. Be to, jautėsi puikiai. Juokavo su juo ir ketino ateityje paflirtuoti.
Juk tai niekam nekenkia, tiesa?
Pradžiugusi nuo tokios minties Rebeka atsistojo ir nuėjusi palindo po dygsniuota antklode su vestuvinių žiedų raštais. Skaityti nesinorėjo ir ji nekaltino savęs dėl to, kad dieną užbaigs ne intelektualiai. Užsimerkusi mėgavosi švelniais patalais, minkšta pūkų pagalve po skruostu ir puokštės, pamerktos vazoje ant komodos, skleidžiamu aromatu.
Ji mokė save gėrėtis audiniais, kvapais, garsais. Už langų buvo girdėti, kaip dūsauja vėjas. Girgždėjo džiūstančios lentos, po kojomis šnarėjo paklodė. Tai smulkmenos, pagalvojo šyptelėjusi. Smulkmenos, kurių nepastebėdavo kasdienybėje. Tačiau naujoji Rebeka Nait skyrė laiko visam tam įvertinti.
Prieš įmigdama ji ištiesė ranką užgesinti lempos. Tamsoje svarstė, ką malonaus nuveiks rytoj. Būtinai nukeliaus į viešbutį. Nekantravo susitikti su Kese Makeid ir pamatyti namą, kuriame vaidenasi. Norėjo susipažinti ir su Devinu. Šis Makeidas susituokė su viešbučio administratore. Be to, jis šerifas. Tikriausiai naudinga palaikyti tokią pažintį.
Jeigu pasiseks rasti laisvą kambarį, ji turės kur pasidėti savo aparatūrą, kai tik ši bus atsiųsta. Bet netgi jei visi kambariai bus užimti, galės apžiūrėti jų viešbutuką ir išgirs kokių nors naujų istorijų. Taip pat Rebeka ketino pasivaikščioti miške, kuriame, sakoma, vaidenasi. Tikėjosi, kad kas nors jai parodys vietą, kurioje susitiko ir kovėsi du kapralai.
Rebeka vylėsi, kad Regana paaiškins, kaip pereiti mišką ir atsidurti prie Makeidų fermos. Ji troško įsitikinti, ar ir vėl pasijus taip, kaip jautėsi važiuodama pro Makeidų žemes vedančiu keliu.
Viskas taip pažįstama, pagalvojo grimzdama į miegą. Medžiai, uolos, upelio čiurlenimas. Viskas taip keistai pažįstama.
Tikriausiai tai galima paaiškinti. Juk prieš kelerius metus ji lankėsi šiame mūšio lauke. Prisiminė, kaip vaikščiojo po apylinkes, apžiūrinėjo paminklus, įsivaizdavo kiekvieną mūšio akimirką. Atmintyje neišliko, kad būtų važiavusi būtent šia kelio atkarpa, bet gal tiesiog nepastebėjo, nes sėdėjo ant užpakalinės šeimos automobilio sėdynės, o tėvai nuolat uždavinėjo klausimus.
Tada miškas jai nebūtų atsiskleidęs. Ji būtų per daug dėmesio skyrusi faktams įsiminti, būtų juos nagrinėjusi, todėl nebūtų įsidėmėjusi nei lapų formos, nei spalvos, nei girdėjusi, kaip čiurlena upelis per akmenis.
Rytoj ji užpildys šią spragą. Pasidomės daugeliu dalykų.
Taip Rebeka ir užsnūdo svajodama apie galimybes...
Buvo siaubinga girdėti kautynių garsus. Skaudėjo širdį žinant, kad kaunasi ir žūsta daugybė jaunų vyrų. Miršta taip, kaip mirė jos Džonis aukštas gražuolis sūnus, kuris daugiau jai niekada nebenusišypsos, niekada neįsėlins į virtuvę nugriebti sausainio.