Tėvas nusekė jam iš paskos. Tarnai išnešė arbatos puodelius. Aš likau vienas ant stogo. Nesinorėjo eiti miegoti.
Mūsų miestą gaubė tamsa, panaši į tykantį žvėrį, pasiruošusį šuoliui ir žaidimams. Tiesą sakant, tai buvo du miestai, vienas jų glūdėjo kitame kaip branduolys kevale.
Kevalas tai išorinis miestas anapus senosios sienos. Gatvės ten buvo plačios, namai dideli, žmonės godūs pinigų ir triukšmingi. Tasai išorinis miestas radosi iš naftos, aptiktos mūsų dykroje ir nešančios turtus. Ten buvo teatrai, mokyklos, ligoninės, bibliotekos, policininkai ir gražios moterys plikais pečiais. Kai išoriniame mieste kildavo susišaudymas, tai visada dėl pinigų. Išoriniame mieste prasidėjo geografinė Europos riba. Nino gyveno išoriniame mieste.
Kevalas tai išorinis miestas anapus senosios sienos. Gatvės ten buvo plačios, namai dideli, žmonės godūs pinigų ir triukšmingi. Tasai išorinis miestas radosi iš naftos, aptiktos mūsų dykroje ir nešančios turtus. Ten buvo teatrai, mokyklos, ligoninės, bibliotekos, policininkai ir gražios moterys plikais pečiais. Kai išoriniame mieste kildavo susišaudymas, tai visada dėl pinigų. Išoriniame mieste prasidėjo geografinė Europos riba. Nino gyveno išoriniame mieste.
Šiapus sienos namai buvo ankšti ir kreivi kaip rytietiškų kardų ašmenys. Mečečių bokštai smaigstė romų mėnulį ir buvo visiškai kitokie nei Nobelio bendrovės gręžinių bokštai. Prie rytinės senojo miesto sienos dūlavo Mergelės bokštas. Mechmedas Jusufas Chanas, Baku valdovas, pastatė jį savo dukters garbei. Jis norėjo pats ją vesti. Santuoka neįvyko. Dukra nušoko nuo bokšto, kai meilės ištroškęs tėvas paskubom kopė laiptais prie jos kambario. Akmuo, į kurį atsitrenkė jos galva, vadinamas Skaisčiosios mergelės akmeniu. Kartais nuotakos prieš vestuves padeda prie jo gėlių.
Daug kraujo nutekėjo mūsų miesto gatvėmis žmonių kraujo. Ir tas išlietas kraujas daro mus stiprius ir narsius.
Prie pat mūsų namų dunkso kunigaikščio Cicianašvilio vartai, ir čia kartą buvo pralietas kraujas, kilnaus žmogaus kraujas. Tai nutiko prieš daugelį metų, kai mūsų šalis dar priklausė Iranui ir turėjo mokėti duoklę Azerbaidžano gubernatoriui. Kunigaikštis buvo caro armijos generolas ir laikė apgulęs mūsų miestą. Miesto valdytojas buvo Hasanas Kuly Chanas. Jis atkėlė miesto vartus, įleido vidun kunigaikštį ir pareiškė pasiduodantis didžiajam baltajam carui. Kunigaikštis, lydimas vien kelių karininkų, įjojo į miestą. Aikštėje už vartų buvo surengta puota. Degė laužai, ant iešmo kepė stambūs jaučiai. Kunigaikštis Cicianašvilis nusigėrė ir padėjo nuvargusią galvą Hasanui Kuly Chanui ant krūtinės. Tada mano protėvis, Ibrahimas Chanas Širvanšyras, išsitraukė didžiulį lenktą kardą ir padavė valdovui. Hasanas Kuly Chanas paėmė kardą ir ramiai perpjovė kunigaikščiui gerklę. Kraujas tryško jam ant drabužių, bet jis pjovė toliau, kol kunigaikščio galva liko jo rankoje. Galvą įkišo į maišą su druska, ir mano protėvis nugabeno ją šachinšachui į Teheraną. Caras nusprendė atkeršyti už žmogžudystę. Jis pasiuntė daug karių. Hasanas Kuly Chanas užsidarė rūmuose, meldėsi ir mąstė apie rytojaus dieną. Kai caro kareiviai ėmė ropštis per sieną, jis požeminiu praėjimu, kuris šiandien užpiltas, paspruko prie jūros, o paskui į Iraną. Prieš žengdamas į požemį jis užrašė ant durų vienintelį, užtat labai išmintingą sakinį: Tas, kuris galvoja apie rytojų, niekada nebus narsus.
Grįždamas iš mokyklos dažnai klajodavau po sugriuvusius rūmus. Jų teismo menė su galingomis maurų kolonadomis dunkso tuščia ir apleista. Ieškantieji mūsų mieste teisybės turi eiti pas rusų teisėją anapus sienos. Bet taip daro tik vienas kitas nuskriaustasis. Ne todėl, kad rusų teisėjai būtų blogi ar neteisingi. Jie malonūs ir teisingi, bet jų būdas teisti netinka mūsų tautai. Vagis patenka į kalėjimą. Sėdi sau švarioje kameroje, gauna arbatos, net ir cukraus. Niekam iš to jokios naudos, net apvogtajam. Žmonės gūžčioja pečiais ir patys imasi teisingumo. Po pietų ieškovai eina į mečetę, išmintingi seniai sėdi ratu ir teisia pagal šariatą, Alacho įstatymą: Akis už akį, dantis už dantį. Naktį gatvėmis kartais šmėkšteli apsimuturiavusios žmogystos. Blyksteli durklas, pasigirsta trumpas riktelėjimas teisingumas įvykdytas. Kruvina nesantaika nerimsta tarp daugelio šeimų. Bet retai kas skuba pas rusų teisėją, o jeigu tą padaro, tai jį pasmerkia išminčiai, vaikai gatvėje kaišioja tokiam liežuvį.
Kartais naktį kas nors gatvėmis tempia maišą. Iš maišo girdisi slopios dejonės. Jūroje tyliai pliūkšteli vanduo, maišas pranyksta. Kitą dieną vyras sėdi savo kambaryje ant žemės, drabužiai sudraskyti, akys pilnos ašarų: jis įvykdė Alacho įstatymą santuokos laužytoja sulaukė mirties.
Daug paslapčių mūsų mieste. Įvairiuose jo kampeliuose pilna keistų stebuklų. Mėgstu tuos stebuklus, tuos kampelius, naktyje šnarančią tamsą ir nebylų meditavimą mečetės kieme kaitriomis tykiomis popietėmis. Dievas leido čia man ateiti į pasaulį kaip musulmonui šiitui, imamo Džafaro sekėjui. Jeigu bus maloningas, leis man čia ir numirti, toje pačioje gatvėje, tame pačiame name, kuriame gimiau. Man ir Nino, kuri yra gruzinė, krikščionė, valgo peiliu ir šakute, kurios akys juokiasi ir kuri mūvi plonas, perregimas šilko kojines.