Netikėti kontrastai paryškindavo tuos aukštuomenės džiaugsmus. Kartą per frondą panelė de Monpansjė, palikusi tėvui užgrobtą Orleaną, Paryžiuje važiavo per Mažąjį tiltą, jos karieta užsikabino už vežimo, kurį kasnakt pilną prikraudavo lavonų; panelė de Monpansjė paprasčiausiai persėdo prie kitų durelių, baimindamasi, kad kokia koja ar ranka nesuduotų jai per veidą. Ir 1792 metais, ir per šią revoliuciją žmonės gyveno gatvėje. Panelė apsilankė Por Ruajalyje; ji ketino čia įsteigti Karmeličių vienuolyną.
Kardinolas de Recas lankydavosi visur, neatsisakydavo nė vienos moters; jis būdavo ir Ševrezų rūmuose. Panelė de Ševrez su viskuo, ką mylėjo, elgdavosi kaip su savo sijonais: jeigu jai patikdavo, guldavo su jais į lovą, bet po dviejų dienų pasibjaurėjusi sudegindavo. Pagaliau Marė kvartale ir Šventojo Liud-viko saloje gyveno aukšti teismo pareigūnai Lamuanjonas ir dAgeso; jų jaunystėje, kai turėdavo prasilenkti juos vežančios tvirtais žirgais kinkytos karietaitės, svorį išlygindavo duonos kepalais. Henrikas III mėgdavo nustebinti atsiskyrusias kompanijas ir staiga pasirodęs atsisėsdavo jų vidury.
Ta seniai išnykusi visuomenė, o kiek po jos dar būta kitų! Mes šokame ant mirusiųjų kaulų, kapuose nuslopsta džiaugsmo šuorai. Juokiamės ir dainuojame žemėje, aplaistytoje mūsų draugų krauju. Kas šiandien liko iš vakarykščių sielvartų? Kuo rytoj pavirs mūsų šiandienos palaima? Kokią reikšmę galėtume suteikti šio pasaulio dalykams? Draugystės nebelieka, kai tą, kurį myli, ištinka nelaimė, arba tas, kuris myli, pasidaro galingas. Meilė apgaulinga, laikina arba nusikalstama. Garbę jūs pasidalijate su vidutinybe arba nusikaltėliu. O sėkmė? Ar tinka šią tuštybę laikyti gėriu? Tėra vien tos laimingomis vadinamos dienos, kurios tykiai slenka tarp kasdienių namų rūpesčių, žmogui nesukeliančių nei troškimo užbaigti gyvenimą, nei eiti toliau.
Į aprašytuosius salonus Ransė įvesdino jo frondos draugai; Romoje jis pasinaudojo šių asmenų rekomendaciniais laiškais. Kardinolas de Recas jį apgyvendino savo rūmuose šalia Vatikano. Paryžiaus arkivyskupas Šanvalonas buvo jo geras pažįstamas. Šanvalonas buvo toks pat apsukrus ir drąsus kaip Sansi, jį mėgo Liudvikas XIV. Manoma, kad būtent jis palaimino valdovo santuoką su ponia de Mentenon. Šiai poniai atsirūgo ambicijos, nes ji išdrįso parašyti, kad nuobodžiauja su nuolatos paniurusiu karaliumi. 1682 metais Šanvalonas dvasininkų susirinkime susiginčijo su Bosiuė. Paryžiaus arkivyskupas mirė gėdinga mirtimi Konflane, kurį buvo įsigijęs ir kuris atiteko Paryžiaus arkivyskupijai.
Ransė buvo Šatonefo ir Brantomo anūko Montrezoro bičiulis. Jis medžiodavo kartu su hercogu de Boforu. Su šiais lengvabūdžiais didikais jis susipažino Monbazono rūmuose, į kuriuos pateko per savo ryšį su hercogiene de Monbazon.
Besibaigiant frondai, abatas Le Butijė gyveno tai Pary-žiuje, tai Verece savo paveldėtose žemėse, ir viename iš gražiausių Tūro kampelių. Kasmet jis gražino savo dvarą, kuriame leisdavo dienas panašiai kaip šventasis Jeronimas ir šventasis Augustinas; taip ir aš savo nerūpestingoje jaunystėje pramogavau Neapolio įlankoje. Ransė prasimanydavo pramogų, jo šventės buvo prašmatnios, puotos prabangios, jis svajojo apie nepaprastus malonumus ir negalėjo gauti to, ko troško. Kartą su trimis bendraamžiais bajorais nusprendė leistis į kelionę Apvaliojo stalo riterių pavyzdžiu; jie susidėjo pinigų ir išsirengė ieškoti nuotykių; iš šito sumanymo nieko neišėjo. Neilgai trukus trapistų kasdienybė pakeitė jaunystės svajones.
Ransė susidomėjo astrologija, kaip ir Kotryna de Mediči, kurios burtininkavimo bokštas tebėra išlikęs šalia Javų turgaus rotondos. Krikščioniško auklėjimo įdiegti religijos pagrindai grūmėsi su prietarais; jo manymu, žvaigždžių siunčiami ženklai tarsi skelbė jo būsimą atsivertimą. Kaip ir senovės žvaigždžių stebėtojai, jis pažino mėnulio kelius anksčiau negu žemės takus. Vieną dieną šaudė paukščius už Dievo Motinos katedros, pačiame salos smaigaly; iš pakrantės kiti medžiotojai pataikė į jį, jis buvo sužeistas, bet liko gyvas, mat kulka atsimušė į plieninę medžioklinio krepšio grandinę. Kas būtų buvę su manim, tarė jis, jeigu Dievas tą akimirką būtų mane pasišaukęs?
Kitą kartą Verece jis išgirdo medžiojant savo pilies prieigose, atbėgo, šoko į medžiotojų pulko vidurį; jiems vadovavo dvikovomis pagarsėjęs bajoras. Ransė puolė pažeidėją ir jį nuginklavo. Brakonierius vėliau sakė: Matyt, Dangus globoja Ransė, nes aš negaliu suprasti, kas man sutrukdė jį užmušti. Yra ir kita šio nuotykio versija: medžiotojai nusitaikė į atšuoliavusį Ransė, jį lydėjo tiktai mažuoju liokajumi vadinamas arklininkas. Ransė metėsi į jų pulką, privertė visus atsitraukti ir jį atsiprašyti.
Prieš nusileidžiant ant žemės, ambicijos jį stūmė į viršūnę. 1635 metų gruodžio 21 dieną buvo priimtas į bažnytinį luomą, 1647 metais gavo teologijos bakalauro, 1649 metais licenciato laipsnį, 1653 metais tapo Navaros fakulteto daktaru. 1651 metais Šventojo Jokūbo bažnyčioje Tūro arkivyskupas jam pavedė keturis mažesniųjų brolių ordinus, subdiakonatą ir diakonatą; tų pat metų sausio 22 dieną įšventintas kunigu.