Ar ponia de Sevinjė būtų dar gražiau atsiliepusi apie savo išorės dorybes? Ninona rašė Sent Evremonui: Palikuonys vertai garbstys mūsų ilgą gyvenimą ir tvarią draugystę. Kartais man nusibosta visą laiką veikti tą patį ir aš imu pritarti tam šveicarui, kuris dėl šios priežasties įšoko į upę. Dažnai draugai mane dėl to nepiktai bara ir tvirtina, kad gyventi gera, kai gyveni ramiai ir esi sveiko proto. Kūno galių pokyčiai žadina kitokias mintis; verčiau kūno jėgos pranoktų proto pajėgumą, bet viskas veltui, nieko negali pakeisti.
Ką tik buvo paminėtas de Tiurenas. O štai čia La Fontenas: Aš sužinojau, kad jūs norėtumėte pasikviesti La Fonteną į Angliją; Paryžiui iš jo jokios naudos, jo galva gerokai nusilpo. Toks yra poetų likimas, Tasas ir Lukrecijus tai patyrė. Aš abejoju, ar La Fontenas yra ragavęs meilės gėrimo; jis jo negėrė nė su viena savo pažinota moterimi.
Taip visas Liudviko XIV amžius praslenka už permatomo šydo, laikomo naujosios Koso salos7 gyventojos ranka.
Liko nežinoma tikroji Ninonos korespondentą ištikusios nemalonės ir Liudviko XIV griežtumo priežastis. Sen Simono cituojamas politinio pobūdžio laiškas negalėtų būti, nepaisant karaliaus įtarumo (savaime suprantamo po visų neramumų jo mažametystės laikais), tikroji nemalonės priežastis; turėjo būti kokia nors slapta skriauda: Sent Evremonas buvo susijęs su Fukė, o šis prieidavo prie ponios de Lavaljer laiškų. Sent Evremono atsakymai panelei de Lanklo skamba maloniai, bet dirbtinai. Užsienyje buvo galima aptikti tų nuo Prancūzijos atitrūkusių nuoskilų, kurios sudarydavo nedidelius savarankiškus kūnus, besisukančius atskirai nuo savosios planetos. Beveik tikra, kad Sent Evremonas yra tėvo Kanė ir maršalo dOkenkuro Pasikalbėjimo autorius.
Grotoje trykštantis skaidrus upokšni,
Samanomis ir gėlėmis apkaišytas,
Nuolat žadink mano mintį
Savo čiurlenančia vilnimi.
Šoljė svajonių akimirkomis taip pat kūrė eiles, galbūt jis galvojo apie Ninoną, kai rašė:
Dieve, kokia šįvakar graži Iridė!
Ji sako, kad jos širdis priklauso man,
Praleiskime su ja šią naktį,
Bet nepasikliaukime jos pažadais.
Šventyklos Anakreontas taip buvo vadinamas Šoljė, prisimenantis pasenusią panelę de Lanklo sakė, kad net jos raukšlės alsavo meile; toji anų laikų draugija jau turėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Ninonai pristatė ką tik baigusį koležą Volterą. Ji paliko jam du tūkstančius frankų knygoms įsigyti ir greičiausiai tokį karstą, koks Egipte būdavo nešiojamas apie puotos stalą. Iš Ninonos griaučių liko tik keli pabiri kaulai, kokius matome Romos kriptose. Liudviko XIV epocha viską padidino. Kas šiandien būtų Ninona?
Tuo metu, kai pasirodė Ninona, kilo nauja žvaigždė ponia Skaron. Ji su vyru gyveno Mutono gatvėje. Kartą Skaronas, būdamas Manse, išsitepė medumi ir išsivoliojo plunksnose; jis tarsi peštukas mušdavosi gatvėse. Šitas bekojis luošys vedė gražią ir neturtingą panelę dObinjė, gimusią Nioro kalėjime, užaugintą Šato Trompete, kur buvo perkeltas Agripa dObinjė. Ji atvyko iš Amerikos, ten laikinai buvo įsikūręs jos tėvas Agripa. Kadaise admirolas de Kolinji ketino Floridoje įkurti koloniją.
Anot Segrė, vaikystėje panelę dObinjė persekiojo gyvatė; tai primena Aleksandro Didžiojo istoriją. Gyvendama pas kalvinistę ponią de Vilet ir pas šykštuolę ponią de Nejan, ponia de Mentenon rūpinosi paukščiais ir gyvuliais. Tokia buvo jos karaliavimo pradžia. Komiško romano autorius panelę dObinjė visuomenei pristatė padedamas ševaljė de Mėrė, kuris savo linksmojo draugo žmoną vadino jaunąja indėne. Iš pradžių ponia Skaron auklėjo Liudviko XIV ir ponios de Montespan pavainikius, įkurdintus nuošaliame namelyje Vožiraro lygumos vidury. Ši aplinkybė jai sudarė sąlygas asmeniškai bendrauti su Liudviku XIV; ji sugebėjo prisitaikyti prie karaliaus įpročių: pastarajam buvo malonu kalbėtis su savarankiška ir santūria moterimi. Šitaip ji galiausiai tapo Liudviko XIV žmona. Skaronui atiteko didelės ateities lėmėjo vaidmuo: taip ir negrai augina savo šeimininkams gražiąsias dykumų būtybes, kurių toks ilgas ir dailus kaklas.
Aukštuomenės žiedas pradėjo rengti šventes Tiuilri, pokylius, komedijas, pasivažinėjimus. Pavieniai Fontenblo parko kampeliai pavirsdavo stebuklingais sodais Eliziejaus laukų tyrais, kaip tada buvo vadinama. Tuo metu Liudvikas XIV lydėdavo Ponią Anglijos Henrietę, kuri buvo ištekėjusi už Pono8. Anot ponios de Motvil, linksmybės dieną, pasivaikščiojimai ir vakarienės iki antros ar trečios nakties valandos buvo daugiau negu galantiškos.
Panelė de Monpansjė pasakojo, kad kartą ji tris dienas rengėsi iškilmėms; jos suknelė buvo išpuošta deimantais ir skaisčiai raudonais, baltais ir juodais kutais; Anglijos karalienė jai paskolino savo brangenybių. Panelė, kuri puikavosi savo aukštu ūgiu, skaisčiu gymiu ir žvilgančiais šviesiais plaukais, buvo negraži; turėjo juodus dantis, bet didžiavosi tuo kaip savo aukštos kilmės įrodymu. Kardinolo de Rišeljė laikais panelė jau dalyvavo Grožio triumfo balete: ji vaizdavo Tobulybę, panelė de Burbon Žavesį, o panelė de Vandom Pergalę.
Panelė de Monpansjė pasakojo, kad kartą ji tris dienas rengėsi iškilmėms; jos suknelė buvo išpuošta deimantais ir skaisčiai raudonais, baltais ir juodais kutais; Anglijos karalienė jai paskolino savo brangenybių. Panelė, kuri puikavosi savo aukštu ūgiu, skaisčiu gymiu ir žvilgančiais šviesiais plaukais, buvo negraži; turėjo juodus dantis, bet didžiavosi tuo kaip savo aukštos kilmės įrodymu. Kardinolo de Rišeljė laikais panelė jau dalyvavo Grožio triumfo balete: ji vaizdavo Tobulybę, panelė de Burbon Žavesį, o panelė de Vandom Pergalę.