Jis kreipėsi į jaunuosius šventojo Mauro kongregacijos vienuolius benediktinus.
Brangieji broliai, rašė jis, jaučiu pareigą paskirti šį veikalą pirmiausia jums, nes tik dėl jūsų jis buvo sumanytas ir parašytas. Prašau jus turėti omenyje, kad neketinu paversti mūsų vienuolynų grynomis mokslo įstaigomis; jeigu didysis apaštalas netroško jokios kitos, tik nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus šlovės, tai ir mūsų studijos negali turėti kito tikslo; taip ir šventasis Paulius sakė, kad nesant artimo meilės mokslas perdėtai sureikšminamas; bet taip pat tikra, kad su Dievo malone niekas geriau už mokslą mūsų neišmoko nuolankumo, nes jis leidžia geriausiai pažinti mūsų menkystę, sugedimą ir skurdą.
Šitaip sumaniai aiškindamas mokslo naudą žymusis mokslininkas atsitvėrė nuo Ransė priekaištų. Net išspausdinto traktato išvaizda, didžiosios raidės, regis, išsaugojo didingą antikinių įrašų dvasią. Jis teologams scholastams palieka klausimus apie paklusnumo vyresnybei galią ir apie tai, kaip materiali ugnis veikia prakeiktųjų kūnus, ir iš karto imasi pagrindinės temos. Pratarmėje rašo: Iš pradžių svarsčiau, ar man rašyti šį veikalą, nes didis Dievo tarnas, kuris šiandien teikia nepaprastą garbę vienuolio gyvenimui, šia tema prabilo taip tauriai ir pakiliai, kad kitam keblu pasakyti ką nors daugiau. Vis dėlto būtų galima su juo sutikti: jeigu visi atsiskyrėliai būtų tokie, kaip jis, ir jeigu būtume įsitikinę visada turį tokius apsišvietusius vyresniuosius, kaip jis, tada nereikėtų, kad kiti vienuoliai pasišvęstų mokslui, mat tokiu atveju jų vyresnieji atstotų knygas. Tačiau vargiai įmanoma, kad visos vienuolių bendruomenės turėtų tokį pranašumą.
Parodęs šventą mandagumą, Mabijonas tęsia: protas ir žinios pakvietė jį į kovą. Jis teigia, kad vienuoliai privalo studijuoti, kad didieji iš vienuolių luomo iškilę vyrai ir sukauptos vienuolynų bibliotekos įrodo: vienuolynuose buvo mokomasi, studijuojama. Jis kalba apie Beko ir kartūzų abatijų institucijas. Atskleidžia, kad ir Rytų vienuolynuose buvo rūpinamasi mokslu: tai liudija šventasis Bazilijus, šventasis Jonas Auksaburnis, šventasis Jeronimas, Rufinas, Kasjanas ir jo palydovas Germanas, Atsiskyrėlis Morkus ir šventasis Nilas. Vakaruose buvo Lereno, Šventojo Kolombano vienuolynai, katedrų ir vienuolynų mokyklos, pamini ir mokyklų išaugintus mokslininkus garsųjį Žerberą, Lū iš Ferjero, Lanfraną, Anselmą. Mabijonas teigia, kad senovės rankraščius perrašinėję vienuoliai mums juos išsaugojo, net seserys vienuolės darydavo rankraščių kopijas; Bažnyčios susirinkimai ir popiežiai ne tik nedraudė vienuoliams mokytis, priešingai, juos įpareigojo studijuoti; kalbant apie Prancūziją užtenka tokių autoritetų kaip Karolis Didysis ir šventasis Liudvikas.
Iš Traktato apie vienuolių mokymąsi puslapių sklinda neabejotina erudicija. Autorius nagrinėja smulkiausias taisykles, moko daryti reikiamas pauzes ką nors skaitant, ypač rekomenduoja trumpumą, nors pats rašo ilgokai; anot jo, Hic jacet Sugerius abbas87 vertas daugiau negu daugiažodis antkapinis įrašas. Moko taisyklingo prancūziško tarimo.
Tie, kurie lygina rankraščius su išspausdintais tekstais, priduria eruditas, palengvina naudojimąsi jais, pažymėdami tą spausdinto teksto puslapį ir eilutę, kur buvo taisyta, arba kur glūdi koks nors pamokymas; ir pagaliau, kad vienuoliai nebūtų priversti kaskart skaičiuoti eilutes, jie gali padaryti kartoninę ar popierinę skalę, kurioje pažymėtų tos pačios apimties puslapių skaičių spausdintame variante.
Koks nuostabus amžius! Nuo temos nutolęs Mabijonas pavirsta vargšu mokytoju, Bosiuė paprastu parapijos klebonu, katekizuojančiu savo diecezijos vaikučius!
Traktatas apie vienuolių mokymąsi Ransė jausmams priešpriešina ne iškalbingumą, bet aukštesnį protą, jaudinantį gerumą, kažin ką, kas paliečia širdį. Rašykime, kviečia jis baigdamas, kurkime, kiek pajėgiame, ir stenkimės dėl kitų. Jeigu nesivadovausime šiomis nuostatomis, mūsų triūsas bus tuščias, ir galiausiai mūsų darbai sulauks pražūtingo pasmerkimo. Visa praeina, išskyrus artimo meilę: Quotidie morimur, quotidie commutamur, et tamen aeternos nos esse credimus.88
Ransė, sužinojęs Mabijono puolimą, atidengė ugnį: jo atsakymas yra toks pat mokslingas, kaip vienuolio benediktino, bet sofistiškas. Kur trapistų vyresnysis nėra teisus, ten jis remiasi iškalbingumu, kurio semiasi iš savo aistros kančiai. Mabijonas buvo paskyręs savo veikalą jauniems vienuoliams. Ransė rašo atsakymą broliams trapistams.
Broliai, kreipiasi į juos, kadangi Dievas man pavedė nuolat rūpintis jūsų sielomis, jaučiu pareigą jums pranešti, kad neseniai pasirodė knyga, užsipuolanti tą tiesą, kurią mes jums išdėstėme kaip vieną iš svarbiausių ir būtiniausių palaikant regulą vienuolynuose. Knygos autorius siekia įrodyti, kad vienuoliai privalo studijuoti mokslus; aš prisipažįstu, kad pareigą išdėstyti jums savo mintis šia tema, norint jus apsaugoti nuo, mano nuomone, itin pavojingo požiūrio, labiausiai apsunkina tai, kad gerbiu ir vertinu to veikalo autorių, kad savo dorybėmis ir darbais jis nusipelno ypatingos pagarbos.