Toliau Ransė aiškina tris vienuoliško gyvenimo įžadus: skaistumą, neturtą ir paklusnumą. Jis sako, kad, anot šventojo Augustino, Dievui pasišventusi skaisti mergelė yra pasidabinusi didžiausiomis puošmenomis; priešingu atveju skaistybė būtų galėjusi tapti jos gėda, nes kokia jai būtų nauda išsaugoti nepaliestą kūną, jeigu būtų pažeista siela? Reformatorius apie tai daug kalba nesileisdamas į prisiminimus. Kokį pranašumą įgytų žemiškųjų gėrybių atsisakęs vienuolis, jeigu išsaugotų kitus prisirišimus ir saitus? Mūsų širdis ten, kur mūsų lobis, ir mes prisirišę prie daiktų, kuriuos mylime; ir vis dėlto, broliai, sako Ransė, jeigu vienuolis neatsisako netikrų malonumų, sau palieka lydintį didį vargą ir visas jo kelias būna vien nesibaigiantys ir pasikartojantys nuopuoliai. Kad kelias į dangų būtų lengvesnis, reikia nusikratyti visko, kas kliudo tuo keliu žengti pirmyn. Vienuoliškas neturtas, kaip ir skaistumas, atskiria širdį nuo visų matomų ir nematomų dalykų, jeigu tik jie nėra amžini.
Ransė iškelia artimo meilę kaip pirmutinę dorybę. Krikščionis, sako šventasis Paulius, sukurtas meilei. Dievo meilė tokia reta tarp žmonių tik todėl, kad jie pasidavę kitoms meilėms. Dėl jūsų, rašo reformatorius savo nuostabiu stiliumi, dėl jūsų, broliai, Dievas pašalino visas pasaulio kliūtis ir paskyręs vienatvę apsaugojo jus nuo visokiausių pagundų. Pasaulis pasitraukė nuo jūsų, išsitrynė jums iš atminties, jūs dingote iš pasaulio; jums nerūpi jo reikalai, jo įvykiai ir perversmai jūsų nebepasiekia; jūs prisimenate pasaulį tiktai tada, kai Dievo akivaizdoje apverkiate vargus; pasaulio valdovų vardai jums būtų nežinomi, jeigu jų neminėtumėte savo maldose, kurias skiriate Dievui už tų asmenų gyvybę ir sveikatą. Pasitraukdami iš pasaulio atsisakėte jo malonumų, reikalų, tuštybės ir ryžtingai pamynėte visa, ką tie, kurie myli pasaulį ir jam tarnauja, saugo savo širdies gilumoje.
Toks traktatas Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas; čia skamba galingi ir didingi vargonų garsai. Tarsi pasivaikščiotume po baziliką, kurios vitražuose žaižaruoja saulės spinduliai. Kokia nepaprasta vaizduotė skleidžiasi traktate, kur, atrodytų, jos visiškai nereikia! Čia nerasime moterims skirtų pagarbinimų, kurie šiandien dauginami kiekviena proga, jų iš tiesų nemylint. Ne tiek žmonių rankos, kiek šviesa ir šešėliai sukūrė religinius statinius. Tie, kurie nebuvo girdėję apie Ransė traktatą, dabar patirs, kad tai dar vienas puikus veikalas, parašytas mūsų kalba.
Iš pradžių tvyrojo mirtina tyla susižavėjimas ir nuostaba. Prireikė ne mažiau kaip dvejų metų, kol savimeilė ir aistros atsigavo po tokio sukrėtimo. Pagaliau visi atsipeikėjo, ir konfliktas įsisuko: pirmiausia prasidėjo Olandijoje, kurioje domimasi prancūzų literatūra; tai buvo protestantiškas atsakas, iškreiptas aidas, šaižus ir šiurkštus garso atkartojimas.
Iš pradžių tvyrojo mirtina tyla susižavėjimas ir nuostaba. Prireikė ne mažiau kaip dvejų metų, kol savimeilė ir aistros atsigavo po tokio sukrėtimo. Pagaliau visi atsipeikėjo, ir konfliktas įsisuko: pirmiausia prasidėjo Olandijoje, kurioje domimasi prancūzų literatūra; tai buvo protestantiškas atsakas, iškreiptas aidas, šaižus ir šiurkštus garso atkartojimas.
Mano jau cituota Laroko knyga Tikroji trapistų abato atsivertimo priežastis yra atsakymas į Vienuoliško gyvenimo pareigas; pagal to laiko skonį knyga parašyta dialogu; Timokratas ir Filandras kalbasi apie Ransė knygą. Timokratas geras žmogelis, vartydamas puslapius žavėte žavisi knyga apie Pareigas, bet Filandras jį vis protina sakydamas, kad trapistų atsiskyrėlio veikalas nieko nevertas. Po kiekvienos Timokrato pastabos Filandras sušunka: Ak, aš to nežinojau! Man būtų labai malonu, jeigu trumpai paaiškintumėte, ką jis apie tai sako, ir būčiau labai dėkingas, jeigu parodytumėte tą vietą. Abu pašnekovai eina pietauti susitarę rytojaus dieną pasimatyti Tiuilri sode, ir pokalbis tęsiasi. Timokratas kaltina Ransė Šventojo Rašto nepaisymu, išsimokslinimo demonstravimu kiekviena proga, Aristofano citavimu graikų kalba. Aš norėčiau sužinoti, tęsia Timokratas, kada jis jį skaitė: ar savo jaunystėje, ar prieš išeidamas į vienuolyną, ar vėliau. Man sunku patikėti, kad jis tiksliai atsimintų tai, ką skaitė daugiau kaip prieš trisdešimt metų; labiau panašu į tiesą, kad su tuo komedijų rašytoju jis pramogavo jau būdamas vienuolyne. Tai piktavališka, nors ir pikantiška priekabė. Tėvas Mežas rimtai kritikavo pirmąjį Ransė veikalą savo Šventojo Benedikto regulos komentare. Knyga Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas buvo leidžiama jau trečią kartą, kai pagaliau vienuolynų prietemoje pasigirdo dulkėtų popierių šlamesys: į sceną išėjo Mabijonas. Jis ne tam pražilo skaitydamas senovės foliantus, tyrinėdamas daugybę monarchijos pradžią menančių apipelijusių pergamentų, kad toleruotų kalbas, esą jis prarado sielą ir iššvaistė laiką studijuodamas pasenusius dalykus. Vetera analecta86 kompiliatorius pajuto pareigą ginti eruditus, kurių šlovingas atstovas pats ir buvo. Debatus pradėję abu mokslo čempionai buvo apsišarvavę graikų ir lotynų kalbomis. Kai stojame į kovą su tokiais mokslininkais, mes atskleidžiame, ko trūksta jų mokslingoje ir pergalingoje monarchijoje, sakė Bosiuė. Tėvas Mabijonas veikia metodiškai, šluoja viską iš eilės; jis, kaip įgudęs tyrinėtojas, rausiasi visur; kiekvienas jo žingsnis priverčia krūptelėti. Būdamas intymių paslapčių patikėtinis, jis, kaip ir abatas Lakorderas, ištarė žodžius: Po manęs mano plunksną perims laikas.