Nejaugi, pone, turėčiau jais pasitikėti, ar aš galiu apie juos galvoti kitaip negu kaip apie karštakošius ir neteisius? Ir kokioje Šventojo Rašto vietoje, kokiose Bažnyčios tėvų knygose šie stropūs tiesos gynėjai perskaitė, kad gali ramia sąžine tyriausioms mintims priskirti didžiausią iš visų nusikaltimų, taip pat viešai ir slaptai šmeižti žmones, kurie atsiskyrę tyliai garbina Dievą, kurie nesivelia nei į ginčus, nei į pasaulio reikalus, kurie duoda Bažnyčiai pavyzdį, o jų gyvenimą nepriekaištingu laiko netgi tie, kurie jų nemėgsta? Spręskite pats, pone, ar prisiminus kai kuriuos prieš jansenistus nukreiptus įtarimus nėra savaime aišku ir visiškai įmanoma, kad molinistai įsivaizduojamais paklydimais apkaltina žmones, nerodžiusius jiems nei pagarbos, nei dėmesio, ir jie šiems žmonėms jau seniai paskelbė karą; juk molinistai nė trupučio nesigėdydami man primeta tokias nuodėmes, kurių aš, kaip ir jūs, nesu padaręs, nors niekada nė vienu žodžiu jiems nepakenkiau, ir jie neturi jokios priežasties manimi skųstis?
Jums, pone, aš atvirai pasakysiu, kad neturiu nieko bendra su molinistais, nes visame kame paklūstu Bažnyčios vyresnybei. Aš nepritariu jų nuomonei apie Jėzaus Kristaus malonę, jo šventųjų predestinaciją ir jo Evangelijos moralę, esu įsitikinęs, kad jansenistų mokymas nėra blogas. Būtų didelė silpnybė taikyti savo elgesį prie pasaulio kaprizų ir nuomonių; todėl žmonės, kurie visomis gyvenimo aplinkybėmis vadovaujasi tik Dievo žodžiu, nė trupučio nesielvartauja, jeigu piktinamasi kokiu nors jų poelgiu, kuris prasilenkia su pasaulio tvarka ir taisyklėmis. Galiausiai imama piktintis ne jais, o tais, kurie ieško progų prikibti prie tokio elgesio, kuris jokiu būdu nėra smerktinas.
Pagaliau, pone, nuo tada, kai pasitraukiau iš pasaulio, aš mačiau, kaip įvairūs nesutarimai draskė Bažnyčią. Visur regėjau skirtingus interesus ir juos kurstančias aistras, ir ačiū Dievui, niekur nesikišau, tiktai dėl to liūdėjau, kentėjau ir meldžiau Dievą įkvėpti ramybę ir gailestingumą tiems, kurie, atrodo, vadovaujasi visiškai priešingais jausmais. Stengiausi išlaviruoti tarp vienų ir kitų, paklusau Bažnyčiai nesusisaistęs nė su viena puse, nes supratau, kad abiejose pusėse slypi pavojai, ir geriausias pasirinkimas yra neprisišlieti nė prie vienos; geriausia pasišvęsti Jėzui Kristui ir tiems, kuriems jis pavedė valdyti ir tvarkyti savo Bažnyčią.
Gyvenau ramiai ir tyliai; ir aš dažnai prisimenu tą didžią tiesą, kad Dievas nepasigailės tų, kurie bus negailestingi savo broliams, todėl susilaikau spręsti apie žmonių elgesį, jausmus ir juos teisti, žinodamas, kad neprivalau to daryti, nebent turėčiau akivaizdžių įrodymų, kurių niekada neturėjau, ar būčiau neišvengiamos būtinybės prispirtas. Aš neturiu jokio tikslo įtikti žmonėms, nesiekiu nei jų pritarimo, nei pagarbos ir puikiai žinau, kad Dievas aiškiausiu būdu parodo priimąs ištikimą savo žmonių tarnystę tik tada, kai leidžia juos persekioti; ir mano didžiausia širdgėla matyti, kaip anieji prisideda prie tų persekiojimų, tarsi nežinotų, kad Dievas teis šmeižikus taip pat griežtai ir negailestingai, kaip žmogžudžius ir paleistuvius.
Pone, turiu dar vieną norą neleisti, kad būtų galvojama, jog aš palaikau molinistų pusę; aš jums prisipažįstu, kad daugelio tų molinistų moralė yra tokia sugedusi, jų mintys taip nedera su Evangelijos šventumu ir Jėzaus Kristaus žodžiu ar per savo tarnus mums perduotais nurodymais ir pamokymais, kad man nėra skaudesnio dalyko negu matyti, kaip pasinaudojama mano vardu norint pateisinti nuomones, kurias aš smerkiu iš visos širdies. Mane, šitaip sielvartaujantį, stebina tai, kad šiuo klausimu vyrauja visuotinė tyla ir kad tyli netgi tie, kuriuos luomas įpareigoja uolumui ir pamaldumui, tarsi Bažnyčioje būtų kas nors svarbesnio už tikėjimo grynumo laikymąsi vadovaujant sieloms ir ugdant papročius. Aš pats niekada su niekuo nesiginčijau, visada saugojausi užmegzti kokius nors ryšius; žvelgiu į dalykus nesuinteresuotai, kaip žmogus, turintis prieš akis tiktai Dievą ir jo tiesą: stengiuosi atskirti vienus dalykus, dėl kurių visi ginčijasi, ir kitus, dėl kurių visi ramūs ir abejingi, todėl man darosi visiškai aišku, kad daugelis žmonių vadovaujasi siekiu įtikti ir iš to ką nors laimėti, nes kitaip gali tik prarasti (kalbu apie teologus, kurie negali nežinoti dalykų esmės ir iš jos išplaukiančių padarinių); man pačiam šiame pasaulyje nėra nei ką prarasti, nei ką laimėti, visi mano ketinimai ir viltys sudėti į vieną amžinybę, ir aš neįstengiu nei priimti, nei suprasti jų įkarščio ar abejingumo. Iš tiesų, jeigu Dievas nepasigailės pasaulio ir nepašalins poveikio tų atkaklių pastangų, kuriomis siekiama tikrąsias ištarmes pakeisti kitomis, netikromis, tai blogybių tiktai daugės, ir netrukus įsivyraus beveik visuotinis pakrikimas.
Aš nė vienu žodžiu nesutrumpinau šito laiško, mūsų akimis, per ilgo; jame nagrinėjamas tais laikais labai svarbus, o šiandien visiškai nebeaktualus klausimas. Atšiaurusis jansenizmas turėjo būti patrauklus atsiskyrėliui. Visa tai mums gali pasirodyti nepakeliama, nes žmogaus dvasiai nepakanka jėgų laikytis tiesiai. Ransė pakeitė nuomonę įkvėptas Bosiuė, nebetoleravo to, ką anksčiau gerbė. Pastovumas priklauso Dievui. Manet in aeternum.80