Negali būti, kad Dievas jūsų ar manęs pareikalautų ataskaitos dėl to, ką mes atsisakėme nuteisti, tam neturėdami nei polinkio, nei poreikio, bet labai įmanoma, kad priešingas elgesys apsunkintų mūsų sąžines, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai; juk tie, kurie turi galią arba pareigą teisti, kartais apsirinka, nors labai stengiasi, kruopščiai ir stropiai viską išnagrinėja. Jie gali viltis, kad jų širdies gelmes matantis Dievas bus jiems gailestingas, bet tie, kurie pernelyg skuba ir imasi patys spręsti, tegali sulaukti griežtos bausmės, jeigu tokia nelaimė jiems atsitiktų; jie yra verti, kad Dievas juos paliktų jų pačių tamsybėse jau nuo tos akimirkos, kai jie įsikišo ir pasisavino teisę, kuri jiems visiškai nepriklausė. Patikėkite, pone, man nėra nieko labiau svetima, kaip teisti kitus: ir dėl to, kad Jėzus Kristus mums sakė amžinomis kančiomis nubausiąs tą, kuris nors menkai įžeistų savo brolį, ir dėl to, kad save patį laikau nusipelniusiu teismo.
Štai kokia turi būti kiekvieno žmogaus, kuris nenori būti apkaltintas, laikysena: nesuinteresuotai ir ramiai žiūrėti dalyko esmės; blõga tai, kad mes manome, jog mums jos nereikia, nes neturime savo individualaus požiūrio. Tačiau mes dažnai įsiveliame į kitų reikalus, patys to nepastebėdami. Aš pats esu įsitikinęs, kad tokiais atvejais geriausias būdas yra nuolankiai tylėti. Todėl užsitrauksiu visuotinį nepasitenkinimą ir priekaištus, bet neimu į galvą, kaip žmonės aiškinsis mano elgesį, kad tik patikčiau Dievui ir laikyčiausi jo įsakymų. Iš tiesų aš jau nebepriklausau šiam pasauliui ir nesu toks nelaimingas, kad jį palikęs grįžčiau atgal bandydamas įtikti pasauliui priešingai savo pareigai ir sąžinės balsui. Pone, jūs, be abejo, žinote, kaip sunku laikytis santūrumo ir artimo meilės reikalavimų, net kai kalbama apie teisingiausius dalykus; jūs žinote, kad laimingi tie, kuriems Dievas suteikė tokią padėtį, kai niekas jų neverčia nei kalbėti, nei reikštis; prisipažįstu, kad nesiliauju stebėtis ir tuo pat metu apgailėti daugelio žmonių aklumą, kai jiems vienodai lengva pasakyti: Šis žmogus yra schizmatikas, tarsi tartų: Jis išblyškęs ir blogai atrodo. Kai jums, pone, sakau, kad kalbu tik su jumis vienu, tai nereiškia, kad nenorėčiau, jog visi sužinotų, kokios yra mano mintys ir nusiteikimai šiuo klausimu; bet man būtų dar geriau, jeigu žmonės negalvotų, kad man rūpi svetimi reikalai, nes tokia yra tiesa.
Taip pat negalėčiau susilaikyti jums nepasakęs, kad visiška netiesa, kai kalbama, neva aš, pasirašęs formuliarą, atgailavęs; aš jį pasirašysiu kaskart, kai mano viršininkai to panorės, nes toks yra ir mano pasirinkimas. Tačiau aš neneigiu, kad beveik neaprėpiamoje daugybėje nusikaltimų ir skriaudų, dėl kurių turėsiu atsiskaityti Dievo teisme, bus nepamiršta ir tai, kad jansenistais vadinamiems žmonėms priskyriau klaidingas nuomones ir pažiūras, bet vėliau pripažinau, kad jie nebuvo kuo nors prasižengę. Gyvendamas pasaulyje ir dar rimtai negalvodamas apie savo išganymą, aš kiekviena proga pasisakiau prieš juos ir niekaip nevaržiau tokio savo elgesio, manydamas, kad galiu taip kalbėti apie žmones, kurie buvo pamaldūs ir ištikimi Dievo mokslui. Tačiau aš apsirikau, ir Dievo teisme man nebus kaip pasiaiškinti blogai kalbėjus apie kitų žmonių tarpusavio bendrystę ir tikėjimą. Šitai mane paskatino priimti du sprendimus, kurių Dievo padedamas tikiuosi neatšaukiamai laikytis: vieną niekada negalvoti blogai apie žmogų, kad ir kokie dievobaimingi būtų tie, kurie tai sakytų, nebent jie man pateiktų aiškius įrodymus; kitą niekada nieko nekalbėti apie žmogų, nebent mane verstų akivaizdi tikrovė ir neatidėliotina būtinybė; tas, kuris bijo Dievo teismo ir kuris žino, kad nusipelnė griežtos bausmės, būva labai nelaimingas, apkaltinęs savo brolius, mat susilaikyti nuo tokių nuosprendžių yra visų geriausias būdas prašyti Jėzų Kristų būti mums gailestingu teisėju.
Suabejojęs jų (jansenistų) tikėjimu, aš padaryčiau nuodėmę, nes jie yra Bažnyčios bendrystėje ir globoje. Bažnyčia žvelgia į juos kaip į savo vaikus, todėl ir aš galiu ir privalau žiūrėti į juos kaip į savo brolius.
Pone, jūs sakote, kad jie įtartini, bet teneleidžia man Dievas vadovautis įtarimais. Iš savo gyvenimo žinau ir kasdien patiriu, kaip toli siekia vadinamųjų molinistų neteisybė ir pyktis. Nėra tokių šmeižtų, kuriais jie nebandytų sugriauti mano reputacijos, tokių įžeidžiamų gandų, kurių jie neskleistų prieš mano asmenį; kadangi jie nepajėgia užsipulti mano gyvenimo įpročių, tai puola mano tikėjimą ir įsitikinimus ir galvoja, kad jų moralė ir klaidingos išvados jiems leidžia mane apkaltinti visomis blogybėmis, kokias tik gali pakuždėti pavydas ir įniršis. Circumveniamus justum, quoniam inutilis est nobis et contrarius est operibus nostris.78
Mano elgesys skiriasi nuo jų elgesio; mano išvados tikslios, jų aptakios; kelias, kuriuo aš stengiuosi eiti, siauras, tas, kuriuo jie žengia, platus ir patogus; štai tokia mano kaltė; gana to, kad mane engtų ir stengtųsi sunaikinti. Opprimamus pauperem justum; gravis est nobis etiam ad vivendum, quoniam dissimilis est aliis vita illius.79