Beveik savaitę praleidęs Graikų deivės jachtoje visiškai vienas, Leo vos neišsikraustė iš proto dėl klaustrofobijos. Jam buvo įkyrėjęs darbas, jautėsi pavargęs pats nuo savęs, bet nelabai norėjosi ir kieno nors draugijos.
Apsupti asmens sargybinių, jie su Rahimu leidosi laiptais žemyn. Muzikos garsas buvo toks, kad vargiai girdėjosi, kas sakoma. Rahimas pasakojo apie prašmatnių viešbučių kompleksą, kurį jis norėjo pastatyti palei pakrantę, bet Leo neturėjo nuotaikos aptarinėti tą projektą. Nuo laiptų aikštelės jis pažvelgė į žmonių pilną aikštelę ir tada pastebėjo ją, stovinčią prie ryškiai apšviesto baro kampo su šviesoje spindinčiais, į akis krintančiais vario spalvos plaukais
Ją? Tai tik dar viena moteris, patvirtino Leo mintyse, o klajojantis jo žvilgsnis nukrypo į jos širdies formos veidą. Vos galėjo atplėšti akis nuo to kerinčio dailių, išraiškingų bruožų veido. Kerinčio? Ir iš kurgi tas keistas žodis? Jam krito į akį pilnos sodriai rausvos lūpos ir gausios ryškiai raudonos garbanos, besiraitančios ant dailios nugaros. Garbanos labiau raudonos nei vario spalvos ir, rodos, natūralios. Kiek ilgėliau jis grožėjosi pribloškiamais iškilumais, švelniai paryškintais pastelinės spalvos nėrinių suknelės. Aukštos pilnos krūtinės, siauro moteriško liemens ir apvalainų sėdmenų ji buvo panaši į vaisingumo deivę. Jis pasijuto nejaukiai ir ilgais įdegusiais pirštais suspaudė apsauginį turėklą. Leo ant sprando pašiurpo plaukeliai ir be jokios gėdos, kaip kad būna vyrams, ėmė pulsuoti pritvinkusios slėpsnos.
Jam buvo sunku prisiminti, kada paskutinį kartą buvo su moterimi, ir ta mintis grąžino į tikrovę. Žinoma, kai dirba, niekada nešvaisto laiko moterims, o kai nedirba? Būtinybė apibrėžti, ką gali ir ko negali sužadėtiniai, o ypač susitarimas iki vestuvių neturėti vienas kitam jokių įsipareigojimų, atvėsino jo aistras. Bet dabar, visai netikėtai, Leo prisiminė Marinos vedusį meilužį ir piktai savęs klausė, kam jam iš viso reikėjo susilaikyti ir netenkinti savo geismų. Juk Marinai visai nerūpi, ką jis veikia, jei tai netrukdo jai linksmintis. Ir išties, kokia turėtų būti jo būsimoji žmona? Ar toji, kuri niekada neklausinės, kur jis eina, ką veikia? Ar toji, kuri reikalaus ją mylėti?
Žinoma, būtų geriau, jei neklausinėtų, nekantriai svarstė jis, nes antruoju atveju grėsė daug jėgų pareikalausiančios pavydo scenos. Marinos meilės romanas jį pykdė, bet ar taip labai, kad panorėtų nutraukti sužadėtuves ir imtų ieškotis griežtesnės moralės moters? Tai būtų absurdas, sąžiningai apsisprendė jis. Niekada taip gerai nepažins jokios kitos moters kaip Marinos Kuros.
Stengdamasis nuslopinti nerimastingas mintis, Leo visą dėmesį sutelkė į nuostabiąją raudonplaukę. Geismas, kurio nejuto metų metus, pripildė jį visą ir, nepaisant pastangų palaikyti pokalbį su Rahimu, kankino atkakliai ir skausmingai. Netikėtai panoręs išmesti ją iš galvos, jis nusuko akis į šoną, bet tada įsitempė kiekvienas jo gerai sudėto kūno raumuo. Nervai tik pamanykit, ir jis jų turįs suzvimbė kaip pavojaus signalas. Leo buvo priverstas vėl pažvelgti į baro kampą, kad nepamestų tos moters iš akių. Kuo ji taip traukia? Turbūt reikėtų pasidomėti.