Jie pasiuntė mūsų pajėgas Raudonosios armijos užnugarin, įdavę vieną kitą granatą, pistoletą ir sugedusį radiją, daugiau nieko. Mums nedavė net padoraus Estijos žemėlapio. Nekilo abejonių, kad buvo nutarta mus panaudoti kaip patrankų mėsą. Nepaisydamas to, aš vykdžiau įsakymus ir įtarimus pasilaikiau sau. Tartum nebūtume nieko pasimokę iš praėjusių šimtmečių, iš laikų, kai Baltijos baronai dyrė nuo mūsų kelis kailius.
Prieš kelionę Suomijon norėjau prisidėti prie Žaliojo Kapitono būrio, kone ruošiausi įvykdyti pasikėsinimą. Mano ketinimai pasikeitė, kai buvau pakviestas į suomių surengtus mokymus ir jūra pagaliau apledijo, tad buvo nesunku pasiekti Suomiją. Aš palaikiau tai lemties ženklu; miško brolių draugėje buvo tiek pasipūtimo
ir neatsargumo, ir šitai nepadės laimėti jokio karo, šitaip neišvysime priešų pajėgų, nesugrąžinsim žmonių iš Sibiro ir neatgausim namų. Žaliojo Kapitono veiklą maniau esant rizikingą vidinėje švarko kišenėje jis nešiojosi užrašų knygelę, kurioje žymėjosi visų savo būrio vyrų duomenis ir piešė tikslius atakų bei žygių planus. Mano įtarimus patvirtino Marto duktė. Ji man papasakojo, kad stribai buvo radę jos motinos surašytus maisto sąsiuvinius, kurie buvo kruopščiai suliniuoti skiltimis su įrašais, kada kas ateidavo pas juos valgyti, nes Žaliasis Kapitonas buvo pažadėjęs, jog vėliau bus atlyginta už visą vargą ir maistą. Dabar iš gimtosios Marto sodybos teliko rūkstantys griuvėsiai, pats Martas išprotėjo, o jo duktė ėjo kažkur priešais mus drauge su kitais pabėgėliais. Kai kurie iš maisto sąsiuviniuose surašytų miško brolių jau buvo nužudyti.
Supratau Estijai vėl išlaisvėjus, tuos metus bus norima prisiminti su švaria sąžine: reikėjo įrodymų ir dokumentinės medžiagos, kad visa buvo daroma laikantis įstatymo ir gerų papročių. Betgi kaip tik mandagiai elgtis ir negalėjome sau leisti, vien bolševikų veiksmai parodė, kad mūsų šalis ir namai buvo patekę į necivilizuotų būtybių rankas. Vis dėlto nesiėmiau balsiai svarstyti kapitono, jis buvo itin drąsus vyras ir Nepriklausomybės karo didvyris, išmanantis apie karybą geriau už mane, jo išminties galėjai pasimokyti. Jis ugdė vyrus, mokė juos šaudyti ir Morzės abėcėlės bei rūpinosi, kad kasdien vyktų svarbiausio įgūdžio miške bėgimo pratybos. Jeigu Žaliasis Kapitonas nebūtų pratęs pareigingai visko užrašinėti, būčiau galėjęs likti su jo būriu Estijoje. Arba jeigu jo vyrai nebūtų turėję fotoaparato. Aš jau kuris laikas buvau su jais, kai vieną rytą kažkas staiga paragino nusifotografuoti grupinei nuotraukai. Vienas man nepažįstamas vyrukas tyliai iš ten paspruko, ir aš pasekiau juo, sakydamas, kad aš čia niekuo dėtas, iš tikrųjų nesu net būrio narys. Vaikinai pozavo priešais bunkerį petys petin, su rankinėmis granatomis prie diržo, kažkoks pokštininkas įkišo galvą į gramofono lagaminėlį. Priešais būrį buvo padėta kuprinė, prikimšta iš valsčiaus tarybos kasos seifo paimtų komunistinių pinigų, tų pačių, kuriuos anądien Žaliasis Kapitonas glėbiais dalijo valsčiaus tarybos darbuotojams, nes vis tiek jisai liks dėl visko kaltas.
Imkite kiek lenda, kalbėjo jis, tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.
Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?
Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po Klaus Kurki restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.