Kai surinkome ginklus, iš tolumos vėl atsklido mašinų gausmas, ir seržantas Alikas įsakė trauktis. Manėm, kad stribų batalionas prieš pradėdamas naują puolimą laukia pastiprinimo arba ieško stovyklavietės, šiaip ar taip, jie seks mūsų pėdomis. Mūsiškiai kulkosvaidininkai jau buvo pasiekę pamiškę, kai išvydau pažįstamą žmogų, vis dar tebetrypiantį lavoną: Martas. Kojomis jau buvo spėjęs suknežinti kaukolę, smegenys susimaišė su žemėm, o Martas vis daužė ir daužė, daužė ir daužė, tartum norėdamas šautuvo buožę kiaurai lavoną suvaryti žemėn. Nubėgęs prie jo, sušėriau su tokia jėga, kad jis atgniaužė šautuvą. Martas šėlo nieko nematydamas, nepažindamas manęs, šaukė ant neregimo priešo ir mostagavo rankomis. Man pavyko išsijuostu iš kelnių diržu apvyti jį per liemenį ir nusitempt į tvarstyklą, kur vyrai paskubomis krovėsi mantą. Sukuždėjau, kad tą vyruką reikia stebėti. Pabarbenau sau į smilkinį, felčeris dirstelėjo į dvėsuojantį Martą, į putotas jo lūpų kerteles ir linktelėjo. Seržantas Alikas skubino vyrus, ištraukęs kažkam iš rankų gertuvę, sušuko, kad estas nekovoja prisisiurbęs kaip stribas. Ėmiau ieškoti Edgaro, įtariau, kad jis paspruko, tačiau pusbrolis kiūtojo ant akmens, prisidengęs burną, prakaito išmuštu veidu. Sugriebiau jį už peties, o kai paleidau, jis purvina nosine ėmė trintis švarką toje vietoje, kurią lietė mano kraujuoti pirštai.
Aš nepajėgiu. Nepyk.
Man nudilgė krūtinę ūmus priešiškumas, staiga prisiminiau, kaip motina slėpė kavą ir vogčiom kaitė ją Edgarui, o kitiems ne. Papurčiau galvą. Dabar reikia susikaupti, turiu pamiršti kavą, pamiršti Martą ir tai, kaip buvau susitapatinęs su vyru, kurį išvydau jo paklaikusiame veide, tokiu kaip aš vyru, bėgančiu į mūšį su mano auliniais. Turėjau pamiršti man į koją įsisegusį priešą, kurio žvilgsnyje atpažinau save, ir tai, kad nemačiau savęs seržanto Aliko veide. Nė felčerio veide. Nė vieno vyro, kurį galėjai numanyti iš čia ištrūksiant. Tai trečias mūšis nuo tada, kai sugrįžom iš Suomijos, o aš vis tebesu gyvas, ant mano rankų priešo kraujas. Iš kur tos netikėtos dvejonės? Kodėl nematau savęs tarp tų, kurie tikrai turi savo akimis išvysti taikos metą?
Ar tu ketini ieškoti kitų estų, ar liksi kovoti su šiuo būriu? paklausė Edgaras.
Pasukau galvą medžių pusėn. Mes gavom užduotį: turėjom susilpninti Estiją okupavusią Raudonąją armiją ir teikti Suomijos sąjungininkams žinių apie jos judėjimą. Aš gerai pamenu, kaip džiaugėmės apsivilkę naujas suomių uniformas ir vakarinėje rikiuotėje traukėme: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind. Kai sugrįžom Estijon, mano dalinys vos
spėjo perpjauti kai kurias telefono linijas, paskui nustojo veikti radijas, ir mes nusprendėme, kad duosim daugiau naudos prisidėję prie kitų kovotojų. Seržantas Alikas pasirodė esąs narsus vyras, miško broliai pašėlusiu greičiu judėjo pirmyn.
Pabėgėliams gali prireikti prieglobsčio, sukuždėjo Edgaras.
Jis teisus. Miško priedangoje einančią grupę sekė nemažas vyrų būrys, nors tolesnė kelionė būtų buvusi lėta, mat vienintelis kelias iš apsupties rato vedė pro raistą. Kovojome kaip patrakę, kad laimėtume jiems laiko, kad sulaikytume priešą, tačiau nebuvom tikri, ar to laiko pakaks persvarai įgyti. Edgaras nujautė, kur link suko mano būgštavimai. Jis pridūrė:
Kas žino, kaip ten namiškiams klojasi. Apie Rozaliją nieko neteko girdėti.
Dar nespėjęs visko apgalvoti, linktelėjau ir nuėjau pranešti, kad, gindami pabėgėlius, eisim kartu su jais, nors Edgaras taip pasakė greičiausiai siekdamas išvengti naujo antpuolio, saugodamas savo kailį. Pusbrolis žinojo mano silpnybes. Kiekvieno mūsų namie laukė nuotaka, sužadėtinė arba žmona, tačiau tik aš pasiteisinau, kad vengiu mūšio dėl moters. Vis dėlto stengiausi įtikinti save, kad mano pasirinkimas buvo iš tiesų garbingas, netgi protingas.
Kapitonui mūsų pasitraukimas pasirodė geras sprendimas. Kad ir kaip ten buvo, kelyje jaučiausi esąs keistai laisvas. Galbūt todėl, kad kaire ausimi dar negalėjau girdėti, ar todėl, jog galvoje vis tebeaidėjo paskutiniai mirštančio priešo žodžiai savo sužadėtinei. Atrodė, tartum visa, kas buvo nutikę, yra kažkaip netikra, lyg mirties tvaikas dar tebesilaikytų ant mano rankų, nors ilgai jas prausiausi pakelėje aptiktame šaltinyje. Delno linijos gyvenimo, širdies ir pagrindinė teberyškėjo tamsiai ruda spalva, uždžiūvęs kraujas įsigėrė giliai į odą, ir tęsiau kelią ranka rankon su numirėliais. Kartkartėmis prisimindavau, kaip mano kojos skubėjo į kovą, kaip ranka nedvejodama privertė uždainuoti kulkosvaidį, kaip pasibaigus šoviniams griebiausi pistoleto, o paskui panaudojau žemėj rastą akmenį ir galų gale daužiau raudonarmiečio galvą į autobuso Mootor rato apsaugą. Tačiau tai buvau ne aš, tai buvo tasai kitas.
Mano kompasas pradingo per mūšį, ir mes klibikščiavome nepažįstamu mišku. Vis tiek ėjau toliau, tarsi žinodamas, kur mes einame, ir kai vėl užgirdau giedant paukštį, kiek atsitokėjau. Edgaras netrukus pastebėjo, kad aš neinu nustatyta kryptimi, tačiau vargu ar imtų skųstis, geriau buvo laikytis atstu nuo pabėgėlių, kuriuos persekiojo stribų batalionas. To nereikėjo garsiai sakyti. Porą kartų Edgaras mėgino siūlyti, kad liktume ramiai laukti ateinant vokiečių, visa kita neteko prasmės, taigi dabar nebevertėjo rizikuoti. Aš neklausiau jo, traukiau toliau: eisiu Armių sodybon ginti Rozalijos ir jos šeimos, ištirsiu Simsonų ūkio būklę, o jeigu kovos tebevyks, susiradęs kokį patikimą miško brolį, prisidėsiu prie jo būrio. Edgaras sekė man iš paskos kaip tada Suomijos įlankoje, kelyje į mokymus. Anuomet iš ledo properšų besisunkiantis vanduo privertė nublykšti pusbrolio skruostus, ir jis norėjo grįžti atgal. Kai slidės apledėjo, daužiau gurvuolius ir nuo Edgaro slidžių. Paskui vėl nušliuožėm vorele, aš pirmas, Edgaras man įkandin, kaip ir dabar. Tačiau dabar norėjau palaikyti didesnį atstumą, kad pusbrolio dvėsavimas susilietų su medžių ošimu. Kai pirmiau išsitraukiau žiupsnį tabako, mano pirštai drebėjo, nenorėjau, kad Edgaras tai matytų. Akyse nuolat iškildavo stvėrusio man už kojos vyro veidas, aš paspartinau žingsnį, kuprinė sunkino ėjimą, vis dėlto paspartinau žingsnį norėjau palikti už nugaros vyro veidą, vyro, kuris greičiausiai žuvo nuo mano kulkos, kurio nuotaka niekuomet nesužinos, kur liko jos jaunikis, ir kurio paskutiniai žodžiai buvo: Aš myliu tave. Buvo ir kitų priežasčių, kodėl su malonumu pasitraukiau, palikau kitus rengti naują išpuolį. Sąjungininkai fricai man jau pirma kėlė įtarimų.