paliauti – nustoti. [przypis edytorski]
28
Vytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. – Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, – (Switrigail… von August von Kotzebue. Leipzig 1820). [przypis autorski]
29
pati – žmona. [przypis edytorski]
30
triūbyti – pūsti trimitą, duduoti. [przypis edytorski]
31
ik – trump.: iki. [przypis edytorski]
32
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis – Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė – įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio. [przypis autorski]
33
lydinės – Lydos. [przypis edytorski]
34
begalis – begalinis. [przypis edytorski]
35
skaitlius – skaičius. [przypis edytorski]
36
karštojo' – trump.: karštojoj. [przypis edytorski]
37
dasiprato – suprato. [przypis edytorski]
38
adyna (lenk.) – valanda. [przypis edytorski]
39
Ponut’ – trump.: Ponuti (kreip.) [przypis edytorski]
40
mieras (lenk.) – tikslas. [przypis edytorski]
41
padonis (lenk.) – pavaldinys, tarnas. [przypis edytorski]
42
guodonė – pagarba, garbė. [przypis edytorski]
43
roda (lenk., brus.) – pasitarimas, sueiga. [przypis edytorski]
44
ne'tsurgums – neatsargumas. [przypis edytorski]
45
drūčiai – stipriai, labai. [przypis edytorski]
46
melu užakėja – pripildo melu, sėja melą. [przypis edytorski]
47
prabočiai – proseneliai. [przypis edytorski]
48
ponavoti – ponauti, būti ponu, valdyti. [przypis edytorski]
49
esti – yra. [przypis edytorski]
50
sektųs – trump.: sektųsi. [przypis edytorski]
51
stokoti – trūkti, neužtekti. [przypis edytorski]
52
sens – trump.: senas. [przypis edytorski]
53
aptykti – nutilti, nurimti. [przypis edytorski]
54
roda – čia: patarimas. [przypis edytorski]
55
Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti. – Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą – metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68). [przypis autorski]
56
Tukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. – Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba „zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai – joti, liuosnoriai [liuosnoriai – savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti. [przypis autorski]
57
Kūnu kur kas didesni už manuosius. – Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti – pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) – kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) – pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno. [przypis autorski]
58
ką šviną – po šviną. [przypis redakcyjny]
59
n’užsilaiko – trump.: neužsilaiko. [przypis edytorski]
60
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka. – Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus. [przypis autorski]
61
užsliuogti – šliaužiant užkopti. [przypis edytorski]
62
veltuo – veltui, nenaudingai, be reikalo. [przypis edytorski]
63
smakas (lenk.) – slibinas. [przypis edytorski]
64
išrodo – čia: pasirodo. [przypis edytorski]
65
nor – trump.: nori. [przypis edytorski]
66
tikrint – čia: užtikrinti. [przypis edytorski]
67
Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. – Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.' [przypis autorski]
68
da'rtės – dabartės, t.y. dabar. [przypis edytorski]
69
Ar pelkės Varegų. – Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas. [przypis autorski]
70
pylių – pilių. [przypis redakcyjny]
71
jūrią – jūrių. [przypis redakcyjny]
72
išrėdyti – išpuošti, išdabinti. [przypis edytorski]
73
kada’si – trump.: kadaise. [przypis edytorski]
74
Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. – Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė – pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto. [przypis autorski]
75
Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. – Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus. [przypis autorski]
76
sustoją – sustoję. [przypis redakcyjny]
77
kauras – uždangalas. [przypis edytorski]
78
mėnas – mėnuo, mėnulis. [przypis edytorski]
79
kvartka (rus.) – lango pusė, langelis. [przypis edytorski]
80
kumisas – totorių alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuoto pieno. [przypis edytorski]
81
joj' – trump.: joja. [przypis edytorski]
82
balana (rus.) – pakraštinė jaunesnė medienos dalis. [przypis edytorski]
83
viet' – trump.: vietoj. [przypis edytorski]
84
Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. – Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė – priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja – pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias – įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios – kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) – įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo – čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka – lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti – čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas – perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės – prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) – tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas – išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led – trump. nuo ledva (lenk.) – vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris – myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti – pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]