Markizas, Polis ir Gontranas palydėjo seseris Oriol. Gontranas su Luiza ėjo priekyje, o Bretinji, per keletą žingsnių atsilikęs, vedė už parankės Šarlotą ir stebėjosi, kad jos ranka truputį dreba.
Atsisveikindami joms priminė:
Iki ketvirtadienio! Vienuoliktą valandą pusryčiai viešbutyje!
Grįždami sutiko Andermatą, kurį sodo kampe buvo sulaikęs profesorius Ma-Ruselis.
Taigi, kalbėjo profesorius, jeigu jums patogu, rytoj rytą aš užeisiu pas jus pašnekėti dėl to namelio.
Viljamas, grįždamas į viešbutį drauge su Gontranu ir Poliu, pasistiebė prie svainio ausies ir tarė:
Sveikinu, sveikinu, drauguži! Šauniai pasirodėte!
Jau dveji metai, kai Gontranui stačiai gyvenimas buvo nemielas amžinai jį kamavo pinigų stoka. Kol iššvaistė motinos turtą, jis nieko negalvojo ir su įgimtu lengvabūdiškumu, paveldėtu iš tėvo, siautė drauge su tais turtingais, visa ko persisotinusiais jaunais palaidūnais, kurių vardai kas rytą mirga laikraščiuose, kurie priklauso aukštuomenei, bet retai joje lankosi ir, nuolat bendraudami su laisvo elgesio merginomis, patys perima kokočių manieras ir gyvenimo supratimą.
Jų kompaniją visą tuziną tokių plevėsų kiekvieną vakarą tarp vidurnakčio ir trečios valandos ryto galėjai matyti toj pačioj kavinėj bulvare. Elegantiški, visada su frakais ir baltomis liemenėmis, su prašmatniais, dvidešimties luidorų vertės rankogalių segučiais, perkamais pas geriausius juvelyrus ir kas mėnesį keičiamais, jie turėjo vienintelį rūpestį kaip smagiau praleisti laiką, susirasti naujų moterų, kuo plačiau išgarsėti savo žygdarbiais, na ir svarbiausia kaip prasimanyti pinigo.
Jų protinis akiratis buvo labai siauras: jie daugiau niekuo nesidomėjo kaip tik vakarykščiais skandalais ir dvikovom, lošimo namų istorijom ir pikantiškom paskalom, išėjusiom į viešumą iš alkovų bei hipodromo arklidžių.
Per jų rankas buvo perėjusios visos moterys, kotiruojamos meilės rinkoje, jie atidavinėjo, perleidinėjo, skolinėjo jas vieni kitiems ir, kalbėdamiesi tarpusavy, vertino meilužes ne kitaip, kaip vertinami lenktynių arkliai. Lankėsi jie ir triukšmingoje tituluotų didikų draugijoje, apie kurią tiek daug kalbama ir kurioje moterys nė neslepia savo meilės ryšių, abejingiems, nieko nematantiems ir negirdintiems, trumparegiams savo vyrams nuolaidžiaujant; ir šioms aukštuomenės damoms jie taikė tą patį vertinimo matą kaip ir kokotėms, gal tik atiduodami šiokią tokią pagarbos duoklę jų kilmei ir socialiniam rangui.
Gudriomis machinacijomis graibstydami pinigus, be kurių neįmanomas toks linksmas gyvenimas, apgaudinėdami palūkininkus, skolindamies iš kur pakliuvo, vydami laukan kreditorius, tyčiodamies iš siuvėjų, kas pusmetį pateikiančių sąskaitą, padidėjusią trimis tūkstančiais frankų, nuolat girdėdami grobščių savo meilužių pasakojimus apie jų spendžiamas pinkles, matydami sukčiavimus klubuose, žinodami, jausdami, kad juos pačius apvaginėja ir tarnai, ir pirkliai, ir prašmatnių restoranų laikytojai, ir visi, kas tik nori, sekdami biržos spekuliacijas, o ir patys nevengdami dėtis su aferistais, jei tik yra vilties laimėti bent kelis luidorus, jie nusmuko morališkai, jų dorovinis jausmas atbuko, ir jiems beliko vienui viena garbės pareiga šaukti dvikovon kiekvieną, kas tiktai meta ant jų bent menką įtarimą dėl niekšybės, kurią jie iš tikrųjų padarė ar gali padaryti.
Toksai gyvenimas jiems visiems, ar mažne visiems, po kelerių metų turėjo baigtis arba vedybomis su turtingos šeimos įpėdine, arba skandalu, arba savižudybe, arba mįslingu dingimu, tolygiu mirčiai.
Bet visi jie puoselėjo viltį gauti turtingą žmoną. Vieni manė, kad tuo pasirūpins jų tėveliai, kiti patyliukais patys ieškojo ir netgi turėjo įpėdinių sąrašus, kaip kitas kad turi parduodamų namų sąrašą. Ypač jie tykojo užsieniečių atkilėlių iš Šiaurės ar Pietų Amerikos, kurioms tikėjosi apsuksią galvas tiek savo elegancija ir nepriekaištinga išvaizda, tiek bonvivaniško gyvenimo ir šaunių pergalių šlove. Jų kreditoriai irgi dėjo viltis į būsimų žmonų kraitį.
Bet sumedžioti nuotaką su geru kraičiu ne taip lengva. Reikia ilgai klausinėtis, ilgai vargti, kol suvilioji merginą, reikia daryti vizitus, o Gontranas, iš prigimties lengvapėdis, tam visiškai netiko jam trūko energijos ir ištvermės.
O pinigų taip pat jau seniai trūko ir Gontranas, klimpdamas vis gilyn į skolas, sakydavo sau: Reikia pagaliau ko nors imtis. Bet nieko nesiėmė, nieko nesugalvojo.
Atėjo laikas, kada jis turėjo kasdien laužyti galvą, iš kur gavus bent nedidelę sumelę, griebtis tų niekingų gudrybių, be kurių neapsieina žmogus, likęs be skatiko, o galų gale buvo priverstas dienų dienas leisti šeimoje. Ir štai Andermatas jam staiga pakišo mintį vesti katrą nors Oriolio dukrą.
Pradžioje Gontranas iš atsargumo nutylėjo, nors iš pirmo žvilgsnio jam ir pasirodė, kad mergaitės pernelyg žemos kilmės ir kad tokia nelygi santuoka neįmanoma. Tačiau, valandėlę pasvarstęs, pakeitė nuomonę ir bemat apsisprendė: jis pradės flirtą, lengvą kurortinį flirtą, neuždedantį jokių priedermių ir leidžiantį bet kada atsitraukti.
Gontranas puikiai žinojo, kad Andermatas žodžiais nesišvaisto, ir išsyk suprato, kad šitas pasiūlymas jo gerai apgalvotas ir pasvertas, kad viskas jo numatyta, kad dalykas tikrai vertas dėmesio ir kad kita panaši partija vargu ar greit bepasitaikys.