Tad kodėl gi jums atrodo, kad aš šykštus? Ogi todėl, kad nesiduodu apvagiamas. Bet mes, žydai, esame visi tokie, ir elgiamės teisingai. Prašom, gerbiamasis, gerai įsidėmėti mano žodžius. Mus laiko šykštuoliais todėl, kad mes puikiai žinome kiekvieno daikto vertę. Jums rojalis tai rojalis, kėdė tai kėdė, kelnės tai kelnės. Ir mums, aišku, tas pat, bet, kita vertus, mes žiūrime į kiekvieną iš tų daiktų ir kaip į piniginę vertybę, kaip į prekę, kurią iš pirmo žvilgsnio tiksliai įkainos kiekvienas praktiškas žmogus, ir tai bus anaiptol ne šykštumas, o tik apsidraudimas nuo bet kokios apgaulės.
Ką jūs pasakytumėte, jeigu tabako krautuvėlėje iš jūsų paprašytų keturių sū už pašto ženklą arba už dėžutę vaškinių degtukų? Jūs taip pasipiktintumėte, kad bėgtumėte ieškoti policininko dėl vieno sū, taip, taip, gerbiamasis, dėl vieno sū! Ir tai tik todėl, kad atsitiktinai žinote, kiek verti šitie daiktai. O aš žinau, kiek vertas kiekvienas daiktas, kurį tiktai galima parduoti. Jūs piktinatės, kai iš jūsų reikalauja keturių sū už pašto ženklą, kaštuojantį tris sū, o aš piktinuosi, kai iš manęs prašo dvidešimt frankų už skėtį, vertą penkiolikos frankų! Suprantate? Aš protestuoju prieš įsigalėjusį begėdišką vagiliavimą nuolatinį krautuvininkų, tarnų, vežėjų vagiliavimą. Protestuoju prieš komercinį aplaidumą, būdingą visiems jūsų tautiečiams, taip niekinantiems žydus. Aš duodu arbatpinigių tiek, kiek priklauso už man padarytą paslaugą, tuo tarpu jūs, tuščios fantazijos, nepastovios nuotaikos žmonės, metate čia penkis sū, čia penkis frankus, patys nežinodami už ką! Suprantate?
Gontranas pasikėlė ir su rafinuota ironiška šypsena, taip derančia jam prie veido, tarė:
Taip, mano mielas, suprantu ir visiškai sutinku su jumis, tuo labiau kad senasis markizas de Ravenelis, mano senelis, beveik nieko nepaliko mano vargšui tėčiui kaip tik todėl, kad turėjo blogą įprotį niekad neimti grąžos iš pirklio, ką nors jam pardavusio. To daryti jam neleido bajoro garbė, todėl jis visada mokėdavo apvaliomis sumomis ir stambiais pinigais.
Ir Gontranas išėjo, didžiai patenkintas savimi.
III
Kitą dieną, prieš pat pietus, jau rengiantis eiti iš salono į atskirą valgomąjį, skirtą Andermatų ir de Ravenelių šeimoms, ūmai atidarė duris Gontranas ir paskelbė:
Panelės Oriol!
Vesdamas už rankų sutrikusias mergaites vidun, jis juokdamasis aiškino:
Štai jos! Pagrobiau abi tiesiai iš gatvės, nepabūgęs viešo skandalo, ir varu atsivedžiau čionai, nes noriu kai ką išsiaiškinti su Luiza, o vidury kaimo to padaryti negalėjau.
Jis paėmė jų skrybėlaites, skėčius, juodvi grįžo iš pasivaikščiojimo, susodino, tada pabučiavo Kristianą, paspaudė ranką tėvui, svainiui ir Poliui ir grįžo prie Luizos.
Na, panele, dabar malonėkite man pasakyti, kodėl jau kuris laikas jūs vengiate mūsų? Ką jūs turite prieš mus?
Luiza žvelgė baugščiomis akimis tartum paukštelis, pakliuvęs į raizgus ir sugriebtas paukščiautojo.
Nieko, pone, iš tikrųjų nieko!.. Kas gi jums taip sakė?
Viskas, panele, iš tikrųjų viskas aiškiausiai tai rodo! Jūs nebeateinate pas mus, nebe važinėjate su mumis Nojaus arka (taip jis pakrikštijo didįjį lando). Kai aš sutinku jus ir bandau užkalbinti, jūs nutaisote rūsčią miną.
Oi ne, pone, jūs klystate! Tikėkit manimi!
Oi ne, panele, neklystu! Ir netikėsiu jumis! Šiaip ar taip, man tas labai nepatinka, ir aš noriu šiandien pat sudaryti su jumis taiką. Žinokite, aš baisiai atkaklus. Galite raukytis kiek norite, aš vis tiek jus nuo to atpratinsiu, ir ateis laikas, kada jūs būsite mums tokia pat meili kaip jūsų sesutė tikras gerumo angelas.
Liokajus pranešė, kad stalas padengtas, ir visi perėjo į valgomąjį. Gontranas paėmė už parankės Luizą.
Liokajus pranešė, kad stalas padengtas, ir visi perėjo į valgomąjį. Gontranas paėmė už parankės Luizą.
Jis maloniai kalbino čia ją, čia jos seserį, be galo taktiškai dalindamas abiem komplimentus. Jaunėlei jis sakė:
Jūs sena mūsų bičiulė, todėl aš kurį laiką skirsiu jums mažiau dėmesio. Juk svetimam visados daugiau įtaikauji negu saviškiam, ar ne?
O vyresniajai sakė:
O jus, panele, aš noriu sužavėti ir, kaip sąžiningas priešininkas, iš anksto apie tai pranešu. Aš net asistuosiu jums. Aha, jūs raustate tai geras ženklas! Jūs pamatysite, koks aš būnu meilus, kada pasistengiu. Ar ne taip, panele Šarlote?
Abi merginos kaito, o Luiza vis tokia pat oria mina gyniojosi:
Ak, pone, jūs nerimtai kalbate!..
Gontranas varė toliau:
Na ką jūs! Kai ištekėsite, o to, manau, nereikės ilgai laukti, diduomenėje dar ne tokių dalykų prisiklausysite. Tada bent išgirsite komplimentų!
Kristiana ir Polis pagyrė jį, kad atsivedė Luizą Oriol; markizas šypsojosi jam patiko šis vaikiškas žaidimas. Andermatas galvojo: Nepėsčias, šelmis. O Gontraną siutino dviprasmiška jo padėtis: širdis traukė prie jaunesniosios, o praktiška nuovoka vertė meilautis vyresniajai. Jis šypsojosi Luizai, bet mintyse, sukandęs dantis, grasino: Tavo suktasis tėtušis sumanė mane apmauti! Na, palauk, mažyte, aš tau parodysiu, iš kur kojos dygę; tu dar mane pažinsi!
Ir jis lygino juodvi, leisdamas akimis čia vieną, čia kitą. Jaunesnioji, žinia, jam buvo labiau prie širdies: jam patiko ir linksmas, gyvas jos būdas, ir kiek riesta nosytė, ir žvitrios akys, ir siaura kakta, ir dailūs, kiek stamboki dantys, ir kiek platoka burna.